Aukštų pareigūnų medžioklės tradicijas Sovietų Sąjunga perėmė dar iš carinės Rusijos. Santvarkos ir supratimas keitėsi, bet politikų noras išvykti pašaudyti žvėrių – ne. Medžiojo Leninas, į mišką užsimetęs dvivamzdį mėgo išeiti Stalinas, o Nikita Chruščiovas ir Leonidas Brežnevas ne tik medžiojo, bet ir tarptautinius klausimus medžioklėse spręsdavo. Kartu su jais Rusijos miško tankmes yra išbraidę ir Fidelis Castro, ir Josifas Broz Tito, ir kiti aukšti „draugiškų“ valstybių vadovai, diktatoriai.
Rumunijos diktatorius Nicolae Čeučesku buvo gavęs net meškų žudiko pravardę, nes taip išsijuosęs medžiojo Rumunijos meškas, kad šių liko vos kelios. Žlungant sovietmečiui ne kur kitur, o medžioklės nameliuose Borisas Jelcinas sprendė Ukrainos, o ir visos Sovietų Sąjungos likimą, traškančia telefono linija skambino į Baltuosius rūmus ir kalbėjosi su Georgu Bushu.
Lietuvoje politikai taip pat daug problemų sprendė ir tebesprendžia medžioklėse ir tik kartais tų medžioklių kronikos išvysta dienos šviesą, tiesa, dažnai jau po daugelio metų.
Medžioklės – saugi zona
Istorikas Saulius Grybkauskas sako, kad medžioklės sovietmečiu buvo giliai įsišaknijusi tradicija, kurios laikėsi net ir Leninas su Stalinu.
„Stalinas yra gavęs viename partijos suvažiavime ginklą dovanų. Ir tuo ginklu tarsi juokaudamas taikėsi į salę. Ironiška, bet dalis žmonių, sėdėjusių salėje vėliau, „valymo“ laiku išties buvo nužudyti, nukankinti.
Taigi, medžiojo net tik Stalinas, bet ir N. Chruščiovas, kuris turėjo savo medžioklių kompaniją. Šią pramogą mėgo ir L. Brežnevas, bet jis buvo draugiškesnis, į kompaniją pasikviesdavo ir respublikų sekretorius. Yra toks Antanas Sniečkiaus atsiminimas, kuriame šis džiaugiasi, kad L. Brežnevas yra toks „savas“ ir draugiškas, kviečia „paprastus“ sekretorius kartu medžioti“, – pasakojo istorikas.
Žinoma, šią tradiciją perėmė ir Lietuvos sovietinė nomenklatūra. Pasak istoriko, įdomiausi pasakojimai tų, kurie prieš užimdami tam tikras pareigas niekada nebuvo medžiotojai, nemėgo šio užsiėmimo, bet buvo priversti imti ginklą į rankas ir traukti į mišką, nes privalėjo.
„Ateina pareigos ir ateina būtinybė medžioti. Tarkime, buvęs Centro Komiteto (CK) sekretorius Lionginas Šepetys gimtadienio proga gavo ginklą, nuvyko medžioti ir pasisekė. Paprastai pirma medžioklė visiems būdavo sėkminga, nes, neretai būdavo surežisuojama“, – kalbėjo S. Grybkauskas.
Buvusio sovietinio Lietuvos lyderio Algirdo Brazausko istorija – panaši. Jis nemėgo medžioti, bet buvo įtikintas, kad reikia. Auštas partinis šulas Aleksandras Drobnys aiškino A. Brazauskui, kad medžioti privalu ir nuo kokių 1974 metų politikas ėmė reguliariai važinėti į medžiokles.
Žmonės mėgindavo prisiderinti, suvokdami, kad norint daryti karjerą, būti pastebėtam, reikia medžioti. Nutikdavo net kuriozų, kad medžioti eidavo su milicijos ginklais, pirmą kartą juos laikydami rankose, mažai žinodami, kaip jais naudotis.
„Medžioklės buvo svarbu ir valdžiai, ir į „ratelius“ ateinantiems naujokams. Valdžiai norėjosi pabėgti iš kabinetų, atsipūsti ir pakalbėti apie reikalus atvirai, o ne taip, kaip reikia ar tikimasi. Medžioklė buvo vieta, kur nebuvo kontrolės, kur buvo galima laisvai kalbėti, atsipalaiduoti. Kaip man pasakojo akademikas Juras Požėla, medžioklėse išties spręsdavo politinius, karjeros klausimus, diskutuodavo apie ekonomines problemas. Tai buvo pasitikėjimo vieta, jei tave kviečia į medžioklę, gauni pasitikėjimo mandatą, esi tarsi paaukštintas. Slaptumas ir pasitikėjimas ten buvo užvis svarbiausia [miškas buvo bene vienintelė vieta, kur nebuvo pasiklausymo aparatų]“, – pasakojo istorikas.
Sovietinėje Lietuvoje net pirmasis komunistų partijos sekretorius [de facto šalies valdytojas] nebuvo visiškai laisvas. Maskva atsiųsdavo antrąjį sekretorių „prižiūrėti“ pirmojo. CK rūmuose nebuvo galima atvirauti.
Visi viską žinojo, sekė, rūpinosi, kas su kuo susitinka, ką kalba. Michailas Gorbačiovas savo atsiminimų knygoje yra parašęs, kaip kartą jis KGB vadovui, o vėliau TSRS CK pirmam sekretoriui Jurijui Andropovui pasiūlė su šeimomis susitikti gamtoje, pavalgyti. Šis baisiai nustebo ir atsakė, kad jiems dar nespėjus pradėti valgyti jau visi kalbės apie tai, kad Gorbačiovas kartu su Andropovu kažką rezga. O štai medžioklė buvo legalus būdas susitikti, pasikalbėti.
„Lietuvos nomenklatūra turėjo kelis medžiotojų būrelius, antrasis sekretorius niekada nebūdavo priimamas į pirmojo būrelį. Matyt ir dėl to, kad neklausytų, ką žmonės kalba. Estijoje, Latvijoje būdavo kitaip, ten į būrelius pakliūdavo pagal rangą, o štai Lietuvoje buvo išsirenkama, su kuo norima medžioti, A. Sniečkus ir Petras Griškevičius akylai rinkosi medžioklės bičiulius. Svarbu buvo ir neformali valdžia, autoritetas, todėl buvo rūpinamasi, kad pirmasis sekretorius būtų ir pirmas medžioklis, taikliausias vyras“, – aiškino istorikas.
Jis taip pat pabrėžė, kad medžioklėje tikrinta, koks vienas ar kitas žmogus yra, ar jis sugeba bendrauti, yra linksmas kompanijos žmogus, supranta juokus, taip pat, kaip elgiasi išgėręs.
„Vyresnieji medžioklėse tikrindavo ar žmogus yra adekvatus, tinka pareigoms, moka bendrauti, žino anekdotų. Tai buvo svarbu darant karjerą“, – sakė S. Grybkauskas.
Vakarienės ir kitos istorijos
Po medžioklės vykdavo vakarienės, jų metu buvo sutariama daug svarbių dalykų, tarkime ekonominių. Dėl lėšų, fondų. Čia buvo pasirašomos preliminarios „sutartys“, susitariama užeiti į svečius jau būnant Vilniuje, tam, kad būtų sutvarkyti tam tikri klausimai. Medžioklės metu buvo „pramušinėjami“ dalykai, todėl rūpintasi, kad medžioklės būtų sėkmingos.
O štai ką kviesti į medžioklę [nepriklausantį būreliui], kiekvieną kartą buvo sprendžiama asmeniškai. Pasitaikydavo, kad valdant vienam sekretoriui vieni žmonės būdavo malonėje, o štai atėjus kitam – į medžioklę jau nebūdavo kviečiamas.
Sovietmečiu medžioklė buvo tokia svarbi dar ir dėl to, kad nomenklatūrininkai keliaudavo nedaug, progų užmegzti draugystes buvo kur kas mažiau nei dabar, todėl saugi vieta ir liko miškas, kuriame rinkdavosi valdžios bičiuliai.
Medžioklėse pasitaikydavo ir nelaimingų nutikimų, štai P. Griškevičius vos nenušovė savo įpėdinio Liongino Šepečio, šaudamas į žvėrį pataikė į L. Šepečio galvą, trūko visai nedaug, kad žmogus būtų miręs. Po šio incidento L. Šepetys blogai matė, mat šratas pažeidė akį.
„Medžioklėje pasitaikydavo nesuprantamų ir dėl to, atrodytų, juokingų situacijų, kurios šiandieną yra spėjusias tapti mitais. Antai buvusio garsaus tarybinio ūkio direktoriaus Zigmanto Dokšo tvirtinimu, vienoje medžioklėje kiškio kailiu buvo „aprengtas“ katinas, kuris išsigandęs šūvių movė aukštyn į medį, tuo labai nustebindamas medžiojusius valdžios žmones. Medžiotojų pasakojimai atskleidžia, kaip svarbu buvo medžioklės dalyviams pasirodyti taikliais šauliais.
Štai kitas sovietinis veikėjas pasakojo, kad vienos varominės medžioklės metu jis, stovėdamas vienoje eilėje greta P. Griškevičiaus, pastebėjo iš miško išsliūkinusį seną vilką ir iššovė. Atsisukęs į P. Griškevičių jis paklausė: „kodėl nešovėte į vilką“, į ką šis atsakė: „aš į šunis nešaudau“.
Tačiau jėgeriams pranešus, kad rado gulintį vilką ir paklausus, kas į jį šovė, P. Griškevičius akimirksniu laimikį prisiskyrė sau, sakydamas „aš šoviau“, tuo labai nustebindamas šaulį. Nušauti vilką buvo laikoma didele garbe, nes šis gyvūnas yra gudrus ir retai patenka į medžiotojų pinkles. Todėl kitiems medžioklės dalyviams teko įkalbinėti nenorintį pripažinti tokios akivaizdžios netiesos šaulį išmintingai nusileisti P. Griškevičiui“, – pasakojo istorikas.
Pasak S. Grybkausko, konfliktų ar šiaip nesusipratimų pasitaikydavo ir kitų būrelių medžioklės metu ir po jos. Antai Liongino Maksimovio prisiminimu, vienos medžioklės žiemą metu P. Griškevičius iškrito iš rogių – skausmus kojose kentęs ir sunkiai vaikščiojęs pirmasis sekretorius dažniausiai iki medžiojimo vietos buvo pavežamas. Nors šalia esantys tikėjosi jo pykčio pliūpsnio, pats P. Griškevičius į tai sureagavo labai ramiai. Tačiau draugiška medžioklių savitarpio supratimo aplinka, kuri šiuo atveju, matyt, aptirpdė P. Griškevičiaus nepasitenkinimą, lengvai galėjo išvirsti ir į santykių aiškinimąsi.
Moterims medžioklėse vietos nebūdavo, nors kartais jos atvažiuodavo pasiklausyti, tarkime, elnių baubimo, dalyvaudavo vakarienės. Meilužių į medžiokles taip pat nesivežiota, pasak istoriko, moterys to sau neleido, o ir gandų būtų neįmanoma išvengti. Tiesa, aukštesniuose sluoksniuose, Maskvoje, ypatingai L. Brežnevo laikais, būta įvairių dalykų, nors garsiai apie tai niekas ir nekalbėjo.
