Paskutiniais sovietinės okupacijos metais LTSR Aukščiausioji Taryba, kaip ir Latvija bei Estija, priėmė Valstiečių ūkių kūrimo įstatymą. Tuo metu tai buvo drąsus žingsnis – šalia kolektyvinės gamybos leisti kurti privatų ūkį. Tačiau Estijoje ir Latvijoje priimtame įstatyme, kitaip nei Lietuvoje, buvo reikalaujama, kad privataus ūkio kūrėjas turi gauti raštišką buvusių žemės savininkų sutikimą. Lietuvoje to nereikalauta, todėl prasidėjo nemenka sumaištis.
Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Nutiko taip, kad Lietuvoje vienu metu veikė du įstatymai, tai ir Valstiečių ūkio kūrimo ir Nuosavybės dalinio atstatymo įstatymas. Tie, kurie suprato, kad jų tėvai ar seneliai neturėjo žemės ir atkūrus nuosavybę nieko negaus, suskubo pasinaudoti ūkio kūrimo įstatymu. Taip didelė dalis gudresnių ir greitesnių, arba tų, kurie buvo arčiau kolūkio turto labai greit tapo ūkininkais, „prisirinko“ daug žemės. Kartu į jų rankas „krito“ ir kolūkių technika, gyvuliai, pastatai. Prasidėjo tikras kolūkių „parceliavimo“ vajus.
Dar vienas valdžios sprendimas, tapęs nelaimių priežastimi, buvo 1990 metų liepą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos/Atkuriamojo Seimo (AT/AS) priimtas nutarimas „Dėl kaimo gyventojų sklypų išplėtimo“.
Šis nutarimas skelbė, kad kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams, jei šie nori, asmeniniam ūkiui suteikiama iki 3 hektarų žemės.
Svarstyta, kad šie sklypai suteikiami ne visam laikui, o tik neterminuotam naudojimui, kol atsiras tikrieji žemės savininkai. Daugelis buvusių kolūkiečių tikėjosi pramisti iš šių 3 hektarų, nes darbo buvusiuose kolūkiuose beveik neliko.
Iki 1991 m. kolūkiečiai galėjo rinktis: už čekius įsigyti bendrovės pajų arba priklausančio turto dalį ir pradėti savarankiškai ūkininkauti. Pirmaisiais metais dalis žmonių dar tikėjo kooperatinių žemės ūkio bendrovių ateitimi, bet netrukus šios bendrovės ėme griūti. 1993-1995 metais jų beveik neliko, žmonės pradėjo savarankiškai ūkininkauti, dalis – nuskurdo.
Chaosas ir skurdas
Ekonomistas Povilas Gylis sako puikiai pamenantis kolūkių griuvimo laikus. Sunkus ir chaotiškas tai buvo laikas, kai stipresnieji gavo viską, o silpnesnieji liko prie suskilusios geldos.
„Gerai prisimenu tuos laikus, diskusijas. Buvo dvi stovyklos, ką daryti su kolūkiais. Kolūkiai buvo panaikinti ne parlamento, Aukščiausiosios tarybos sprendimu, bet tuomečio ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus sprendimu. Mano supratimu, teisiniu požiūriu, nėra įtikinama. Turėjo būti parlamentiniai debatai dėl šio klausimo ir parlamentinis spendimas. Tai buvo santvarkos keitimas, esminiai klausimai. Mes perėjome iš kolūkinės į kitokią santvarką ir tai teisiškai turėjo būti patvirtinta parlamente, bet buvo kitaip. G. Vagnoriaus vyriausybės sprendimu tiesiog buvo „paleisti“ kolūkiai“, – kalbėjo ekonomistas.
Pasak jo, visa tai nutiko per vieną naktį, o įvykis buvo pavadintas „šoko terapija“. Visgi, pasak ekonomisto, tai, kas nutiko, buvo šokas be terapijos, nes sistema buvo susprogdinta, o kaimas iki šiol kraujuoja.
P. Gylys sakė, kad buvo nuomonių ir siūlymų kolūkių naikinimą daryti švelnesnį, kurti bendroves, kuriose būtų dirbama kooperatiniais pagrindais. Taip pat buvo svarstoma, ar nereikėtų valstybei dalinti žemės, tarkime, po 30 hektarų šeimoms, kurios nori veikti atskirai.
„Svarstyta, kad jauni gali konkuruoti, galvoti ir kurti kažką savo, o vyresnieji gali likti kooperatyvuose. Tai reikėjo daryti gerai apgalvojus, kad žemės ūkis liktų efektyvus, ekonomiškas“, – pasakojo jis.
Ekonomistas prisimena, kad spendimai naikinti kolūkius buvo priimti skubotai, pradėti vykdyti chaotiškai, nebuvo svarstoma, kaip tai atsilieps žmonėms. Vieną dieną žmonės atsibudo ir suprato, kad viskas, kolūkiai yra naikinami.
„Per naktį atsirado baisus egoistinis instinktas, kas pirmas, ką paims. Ūkis staiga tapo be šeimininko ir gudresnieji suprato, kas pirmas, kas apsukresnis, tas ir pasipelnys. Gudrūs ir nesąžiningai kolūkių pirmininkai, žinoma, tokie buvo ne visi, ėmė plėšti fermas, vogti techniką. Įstatymai buvo, bet per silpni, tai ir kėlė didžiausias problemas. Tai buvo juodas laikas kaime. Tie, kurie buvo arčiau turto, tie ir pelnėsi, ir visiškai nesvarbu, buvo tai komunistai, konservatoriai ar socialdemokratai. Tuo metu tapo madinga ir stoti į partijas, tiesiog taip buvo saugiau“, – pasako P. Gilys.
Paprasti žmonės, pasak ekonomisto, buvo apgauti ir nuskriausti, liko be darbo. Žinoma, jie gavo po du ar tris hektarus žemės, negalėjo išgyventi iš kuklių pajamų, kurias gaudavo už žemės ūkio produktus ir nuskurdo. Tai įvyko labai greitai. Žmonės, kurie gana neblogai gyveno paskutiniaisiais kolūkių gyvavimo metais, turėjo santaupų, vos ne per naktį neteko darbų, santaupų ir perspektyvos. Atsirado didelis neteisybės jausmas.
„Paprastai darant reformą siekiama, kad žmonės jaustųsi geriau, darbas taptų efektyvesnis, našesnis. Tai šia prasme Lietuva yra unikali šalis. Žemė Lietuvoje buvo išdalyta miestiečiams, tiems, kurie jos nedirbo. Taip pat ji tapo kilnojamu turtu, kas yra neregėtas dalykas. Žemę buvo galima persikelti iš vienos vietos į kitą, gudresni tai padarė aplink Vilnių, kur žemė brangi. Kaip manote, kodėl Vilniaus krašto lenkai į mus kreivai žiūri? Daugeliu atveju dėl to, kad staiga įtakingi žmonės ėmė ir „atsiėmė“ žemes aplink Vilnių“, – paradoksus pasakojo P. Gilys.
Jis įsitikinęs, kad kolūkių naikinimas toks, koks buvo, nutiko dėl dviejų priežasčių: ideologinio ir asmeninio.
„Siekta panaikinti viską, kas buvo tarybinėje sistemoje. Jei ten buvo kolūkiai, vadinasi reikia juos naikinti. Tai buvo principinis noras. Dar yra ir asmeniniai sumetimai. Apsukrūs žmonės suprato, kad kolūkių naikinimo procese jie galės praturtėti. Žinau ne vieną žmogų, kurie smarkiai iš to proceso praturtėjo. Ne tik kolūkių pirmininkai, bet ir politikai. Nenoriu mėtytis pavardėmis, bet tikrai tokių yra. Taigi, ideologija buvo sumaišyta su pragmatika“, – pasakojo ekonomistas P. Gilys.
Visos revoliucijos yra panašios
Ekonomistas Kęstutis Glaveckas įsitikinęs, kad visos revoliucijos vyksta turint pačius geriausius lūkesčius ir norus, bet ne visada pagal pačius protingiausius kriterijus. Lietuva nebuvo išimtis.
„Svarbiausia buvo padaryti reformą žemės ūkyje, kolūkinė sistema buvo stabdys ekonomikai ir tai reikėjo išardyti. Vienos šalys išardė mažiau drastiškai ir per ilgesnį laikotarpį, na, o kitos, tokios, kaip Lietuva – gretai ir skaudžiai. O pasipelnė, kaip visada tie, kurie turėjo progą. Daug kolūkių, daug žmonių buvo, sunku išvardyti, bet esmė tokia“, – sakė K. Glaveckas, aiškindamas, kad „griauti kolūkius“, žinoma, galima buvo kitaip, bet padaryta taip, kaip padaryta.
Galima buvo viską padaryti mažiau skausmingai, bet tai jau hipotetiniai svarstymai, įsitikinęs ekonomistas.
„Labiausiai nukentėjo žmonės, kurie dirbo kolūkiuose, nes staiga liko be nieko. Jei jie ir gavo kolūkio akcijų, jas vėliau prarado. O štai laimėjo tie, kurie buvo valdžioje, ypatingai kolūkių pirmininkai, šie neprarado progos. Tiesa, nežinia, kaip būtų, jei nebūtų privatizavę. Tarkime, Bronislovas Lubys buvo didelės įmonės direktorius, privatizavo ją ir išgelbėjo, nežinia, kaip būtų kitu atveju“, – svarstė K. Glaveckas.
Žinoma, galima buvo privatizuoti kitaip, bet tuo nepasinaudojo valstybė. Ji buvo silpna, įstatymai silpni, mažai ką kontroliavo.
„Viskas vyko chaotiškai, taip, kaip vyksta per revoliucijas. Tas, kas stipresnis, buvo teisus. O stiprumas priklauso nuo pinigų, išsilavinimo, ryšių. Išgraibstė, bet, deja, pasaulis kitokių metodų nežino. Didesniu ar mažesniu mastu išgraibsto visur“, – kalbėjo ekonomistas.
Toks chaoso kelias būdingas ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims.
Žmonės turi nuoskaudų
Politologė Ainė Ramonaitė sako, kad kalbinant žmones patyrusius kolūkių griūtį, labiausiai stringa jų asmeniniai jautrūs atsiminimai apie išgyventą laiką, nuoskaudos, kurios niekur nedingo.
A. Ramonaitė yra sakiusi, kad žmonių savijauta nesutampa su tuo, koks buvo oficialusis sovietmetis. Dalis žmonių vėlyvuoju sovietmečiu buvo gerai susigyvenę su sistema ir į Lietuvą nežiūrėjo, kaip į okupuotą kraštą. Vėlyvuoju sovietmečiu žmonės nebeatsiminė tarpukario, okupacijos faktai jiems buvo sunkiai suvokiami, o Ribentropo ir Molotovo paktas laikytas didžiausia paslaptimi.
„Žmonės išgyveno chaosą, išgrobstymą ir nusistovėjusios sistemos sugriuvimą. Gyvenimai sukosi aplink kolūkius ar įmones. Sovietinė tvarka buvo tokia, kad kolūkis nebuvo tik darbo vieta. Žmonės gyveno kolūkinėse gyvenvietėse, ten dar buvo darželiai, kultūros namai, kolūkis duodavo kelialapius į sanatorijas. Visad žmonių gyvenimas buvo ten, o kai kolūkiai iširo žmonės labai pasimetė. Dar suveikė ir tai, kad visi stengėsi pasipelnyti, po plytą išsinešioti tai, kas liko. Nebeliko šeimininko, viska iširo, o žmonės patyrė didžiulį sukrėtimą, kai iš jų aiškaus, nusistovėjusio gyvenimo teliko griuvėsiai“, – pasakojo mokslininkė.
Anot jos, tokios nuotaikos, kalbinant paprastus žmonės, yra labai dažnai sutinkamos. Tiesa, ji pabrėžė, kad sužlugusius kolūkius išgyvenę žmonės, bent tie, kuriuos mokslininkams teko apklausti, nepyko ant kolūkių pirmininkų ir kitų, vogusių ir privatizavusių kolūkių turtą. Visas pyktis buvo nukreiptas į valdžią, o garsusis posakis, kad „Landsbergis sugriovė kolūkius“ gyvas iki šiol.
„Galėtų pykti ant tų, kurie grobstė arba nesuvaldė situacijos, bet tokių nuotaikų bent aš nepastebėjau ir tai stebina. Tam tikrai atvejais, žinoma, buvo ir sėkmės istorijų. Bet jų nebuvo daug. Tuomečiai teisės aktai netrukdė išlaikyti buvusį kolūkį, kuris tiesiog pakeitė pavadinimą į bendrovę. Yra vienas kitas sėkmingas atvejis ir galima būtų klausti, ką padarė vienas, o kiti – nesugebėjo. Bet niekas taip nemąsto, o visą kaltę permeta nacionalinei valdžiai“, – sakė A. Ramonaitė.
Pasak politologės, sugriauti kolūkiai labai įstrigo žmonių atmintyje, nors griuvo ne tik jie, bet ir įmonės, didelės gamyklos, neliko daugybės darbo vietų. Visgi kolūkiai simbolizavo ne tik darbo vietas. Lietuva buvo agrarinis kraštas ir daugelis žmonių buvo susiję su kolūkiais.
Žmonės prisimena, kad paskutiniaisiais sovietmečio metais gyventi buvo patogu, būta santaupų. Bet vieną dieną visas įprastas žmonių gyvenimas ėmė ir subyrėjo. Privatizacija, kuri vyko Lietuvoje, buvo daryta vadovaujantis istoriniu teisingumu. Šis teisingumas buvo iškeltas aukščiau ekonominių kriterijų, socialinio teisingumo.
Privatizacija Lietuvoje nebuvo itin vykusi. Paprasti žmonės nežinojo, ką pirkti už investicinius čekius, kolūkius ištampė po plytą. Tai buvo krizinė situacija, kurią galima prilyginti žemės drebėjimui ar kitai gamtinei katastrofai, kai laukinis grobimas tapo normaliu, nes taip darė visi.
Apgriautos fermos tapo sugriauto gyvenimo simboliu ir niekas nepaaiškino, kodėl taip nutiko. Nėra argumentų, kodėl turėjo įvykti būtent taip.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, dalis buvusių kolūkių gyvenviečių dalinai išsaugojo savo funkciškumą, jose buvo įkurtos žemės ūkio bendrovės.
Tačiau didžiulė dalis buvusių kolūkių gyvenviečių tapo negyvos, buvę didžiuliai kolūkių pastatai tapo nebenaudojami ir apleisti, ėmė nykti darkydami ne tik gyvenvietės, kurioje jie yra vaizdą, bet ir bendrą apylinkių kraštovaizdį.
Griuvus kolūkiams pasipelnė nemažai kolūkių pirmininkų, dalis jų šiandien yra klestintys verslininkai, ūkininkai. Kiti, nepriklausomybės priešaušryje steigę pirmuosius prekybos centrus, šiandien jau nebeblizga verslo viršūnėse. Prasigyveno ir dalis politikų, anuomet buvę premjerai sukūrė verslus, vadovavo stambioms įmonėms, šiandien yra turtingi žmonės.
