„Mes niekam nerūpime. Pamažu išnyksime iš istorijos“, – rugpjūčio 13-tą dieną „Twitter“ paskelbtame vaizdo įraše širdį veriančius žodžius taria jauna afganistanietė.
Po dviejų dienų Talibanas atgavo sostinės Kabulo kontrolę, taip paskelbdamas sugrįžimą į valdžią. Nuo tada padaugėjo nerimą keliančių liudijimų apie Afganistano moteris, bijančias dėl savo gyvybės. Moterų teisių suvaržymas ir yra vienas iš pagrindinių griežtos Talibano doktrinos tikslų.
Ruošiasi blogiausiam
Dar 1996-2001 metais Talibanas parodė, koks likimas laukia moterų. Tas, kurias laikė kaltas dėl svetimavimo užmetė akmenimis, afganistanietėms uždraudė mokytis, dirbti ir išeiti iš namų be vyriškos kompanijos.
Šiandien jie sako, kad moterų teisės bus gerbiamos ir jos turės teisę mokytis bei dirbti. Tačiau Afganistano moterys ruošiasi blogiausiam.
Tą dieną, kai Talibanas įžengė į sostinę, maždaug penkiasdešimt kilometrų nuo Kabulo esančio 50 000 gyventojų miesto Maidano Šaro merė Zarifa Ghafari iš savo namų anglų laikraščiui „iNews“ sakė: „Aš čia sėdžiu, kol jie atvyks. Niekas man nepadės, nei aš, nei mano šeima. Aš tik laukiu su jais ir savo vyru. Jie ateis ir nužudys tokius žmones kaip aš.“
Moteris buvo išrinkta 2018-aisiais metais ir į jos gyvybę jau buvo pasikėsinta kelis kartus. O jos tėvas, generolas, buvo nužudytas 2020 metų lapkritį.
Atsisakiusi bėgti, ji taip pat pridūrė: „Negaliu apleisti savo šeimos. Ir šiaip, kur aš eičiau?“
Pirmojoje fronto linijoje – afganistanietės politikės. Rugpjūčio 19-ąją dieną buvo sužinota, kad buvo pagrobta Salima Mazari, viena iš nedaugelio Afganistano gubernatorių, atsidavusi kovotojų su Talibanu rengimui.
„Mūsų gyvybėms gresia pavojus“
Tačiau afganistanietėms nereikia būti politikėmis, kad pajustų Talibano rūstumą.
Visuomeninės televizijos žurnalistė Shabnam Dawran paviešino vaizdo įrašą, kuriame tvirtina, kad jai neleidžiama patekti į savo darbo vietą: „Man buvo pasakyta, kad negaliu tęsti savo darbo, nes sistema buvo pakeista. Tie, kurie manęs klauso, tepadeda mums, nes mūsų gyvybei gresia pavojus.“
Afganistanietės baiminasi, kad pasaulis taip ir liks nesuinteresuotas jų gerove.
Viena 33-ejų metų afganistanietė turėjo drąsos dokumentuoti Talibano veiksmus Afganistane iki pat Kabulo kritimo:
„Prieš kelias valandas sužinojome, kad Logaras sugriuvo. Tai tik už 70 kilometrų nuo Kabulo, mums tikrai baisu, nes dabar jie yra labai arti. Man ir mano šeimai nėra galimybės išvykti. Tačiau padedant keletui draugų pavyko rasti saugesnę vietą šiam vakarui.“
Išsigandusios ir izoliuotos Afganistano moterys stengiasi išgyventi. Kai kurios, pavyzdžiui, afganistaniečių režisierė Shahrbanoo Sadat, nepraranda vilties, rašo madame.lefigaro.fr.
Pirmoji afganistaniečių kino kūrėja, Kanų kino festivalyje parodžiusi vieną iš savo filmų „Vilkas ir avis“, žūtbūt bando palikti Afganistaną: „Jei išgyvensiu tai, kas vyksta, ir turėsiu galimybę kurti filmus, mano kuriamas kinas pasikeis amžiams. Jei tik išgyvensiu, kursiu filmus apie tai, kas nutiko.“
