Vakar (03.17) Jaunimo teatre savo kūrybą prisistatė vienas iš nedaugelio Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų Vytis Jankauskas - “Vyčio Jankausko šokio trupė” (pats choreografas ir šokėja Giedrė Kirkilytė) rodė 2 iš 6 šios trupės (http://www.dance-web.org/vytisjankauskas/chorLt.html) “šokiografijoje” esančių kūrinių, kuriuos, matyt, pats choreografas mano esant geriausiai pavykusius.
Pirmiausia atliktas naujausias darbas - 2003 metų pavasarį “Naujajam Baltijos šokiui” (http://www.omni.lt/index.php?base/z_102818) sukurtas duetas, kurio prodiuseris - Šokio informacijos centras (www.dance.lt), Lietuvos šokio pasaulyje tampantis vis įtakingesne politine jėga; išmintinga ir racionali centro bei jo projektų vadyba, apgalvota viešųjų ryšių strategija ryžtingai modeliuoja šiuolaikinio šokio vertybinę sistemą tiek aukščiausiuose, tiek žemiausiuose kultūros administravimo ir vartojimo sluoksniuose.
Sunku nesutikti (bent jau iš dalies) su programėlėje pateiktu taikliu šios 23 minučių kompozicijos pagal Skirmanto Sasnausko muziką įvertinimu - tai kūrinys “apie viską ir apie nieką”, nors šiuolaikinis šokis klausimus “apie ką” vertina gana laisvamaniškai. Muzikaliai sukurtas ir atliktas epizodas sudėliotas iš kontempliatyvių epizodų, panardintų kontrastinguose šviesos pluoštuose.
Formos požiūriu V. Jankausko kompozicijos įdomios, estetiškos, plastinė kalba - sklandi, niuansuota, bet nesusmulkinta - įtūpstai, prabėgimai, apsisukimai, rankų mostai, pirštų virpesiai, tačiau epizodo visuma stokoja vidinio dramatizmo, todėl “Nuskendęs slėnis” atrodo hermetiškas, kiek savitikslis, uždarai meditatyvus, o jo “žinia” tik iš dalies pasiekia tuos, kurie nebaigė šiuolaikinio šokio universitetų.
Panašiais principais sukurtas ir antroje programos dalyje rodytas epizodas “Viduramžių bernelio dainos” - nuo 2000 m. nemažą festivalinio populiarumo ir palankų vertinimų bagažą sukaupęs kūrinys. Manieringo pavadinimo opusas pasirodė net įdomesnis už pirmąjį epizodą - jis plastiškai įvairesnis, rafinuotai pagyvintas neįkyriais sinchroniško judesio elementais, suteikiančiais choreografijai mažiau improvizaciškumo.
Dėmesį atkreipė aiškiau juntamas dramaturginis atskirų šokio epizodų ryšys, taip pat ir įtaigios, skulptūriškai apgalvotos pakėlimų kombinacijos, atliktos darniai ir sklandžiai.
Vakarykštė šokio spektaklių programa parodė, kad V. Jankausko kūryba, išsiskirianti visų Šokio informacijos centro globojamų projektų kontekste, išsaugojo tą lygį, kuris buvo pasiektas prieš keletą metų - bus įdomu laukti naujų šio choreografo darbų, kurie neabejotinai praturtins ir šių metų Naujojo Baltijos šokio programą.
