Priešpaskutinę Naujojo Baltijos šokio festivalio dieną šiuolaikinis šokis paspirties ieškojo populiarioje kultūroje – operoje, valsuose ir pasakose.
Žinomos Giuseppe Verdi, Gaetano Donizetti ir Vincezo Bellini operų melodijos tapo reikšminga Olgos Žitluchinos šokio trupės iš Latvijos įtaigos dalimi. Po kelias dienas vyravusios elektroninės, psichodelinės muzikos neįprasta buvo girdėti aiškias ir jausmingas melodijas bei sklandžią balso tėkmę – o choreografei, matyt, nelengva buvo atsispirti pagundai kurti sklandžius ir „gražius“ judesius. Plastinis nuoseklumas, estetizuota judesių logika – daugelio šiais metais matytų šokio kūrinių priešai. Pusvalandžio kompozicijoje „Quick Time Player“ choreografei nerūpėjo rišli istorija ar muzikinės dramaturgijos sąlygotos prasmių trajektorijos – penki šokėjai veikė beveik juodoje erdvėje, ant raudono linoleumo – aiški nuoroda į reprezentacinę kultūros erdvę, su kuria paprastai tapatinama opera, lygiai kaip ir kostiumuose naudotos „kilnios“ juodos medžiagos: šilkas, aksomas, nėriniai.
Pirmosios spektaklio scenos sudomino apšvietimu, kuriame vos vos matėsi dvi viena skitą apsikabinusių šokėjų poros; sulėtinti, tylūs jų judesiai kūrė gretimą, garso neimituojantį spektaklio sluoksnį. Vėliau išradingumas pasirodė kiek dirbtinis, penkių šokėjų kompozicijoms pritrūko organikos, plastiniai netikėtumai, kaip dažnai būna, pasirodė tarytum laužti iš piršto ar atklydę kartu su sąmonės srautu.
Po pertraukos parodyti jau matytos grupės „Cie Illiko“ „Sapnai apie valsą“ taip pat manipuliavo kultūrine žiūrovų atmintimi – Johanno Strausso, Dmitrijaus Šostakovičiaus ir Aramo Chačaturiano valsais, tiksliau – drąsiai sumiksuotomis jų kompozicijomis. Choreografas ir šokėjas Thomas Lebrun – šio festivalio pažiba – spektaklį pradėjo kaip komišką intermediją, bendravo su žiūrovais ir su tikru ar menamu garso operatoriumi. Artistiškas kūrėjas išjudino salę ir minimaliais tekstais, ir veiksmais – kramtydamas ir į valso taktą tąsydamas gumą, ją įsikišdamas į ausį ir vėl ištraukdamas. Artistinė drąsa, nėrimas stačia galva į banalius ir vulgarius dalykus ir sugebėjimas iš jų išsunkti naują meninę kokybę, kuri praranda savo šaltinių savybes ir gali būti suvokiama kaip perspektyvus eksperimentas – tai patrauklūs šio menininko bruožai, tačiau aišku, kad jo drąsa ir nutrūktgalviškumas pasiteisina ne visada.
Patrauklu ir tai, kad Lebruno kūryboje maža savigraužos, lietuviams menininkams būdingo depresyvumo, pabrėžtinai eksponuojamos kančios agonijos. Juk apie tai kalbėti galima ir kitais būdais, ir vienas jų – vaizdinis ir plastinis paradoksas. „Sapnuose apie valsą“, kaip ir šio choreografo jau matytame spektaklyje „Switch“, vėl veikė kaukės – šį kartą groteskiškos, taip pat plunksnomis kaišytas rėksmingas transvestitų kostiumas. Menininkas spektaklyje dalyvavo be jokių kompleksų, „pilna koja“ šuoliavo, darė arabeskus, sukinius – o kartu drebino krūtinės raumenis. Spektaklio pabaiga su ant galvos išpurkšta plaktos grietinėlės porcija – dar vienas akibrokštas; tokių esame matę ir neilgoje lietuviško šokio istorijoje, tačiau Lebrunas šiuos veiksmus atlieka natūraliai ir paprastai, o ne su iškilminga ritualo nuotaika. Bet sakyti, kad šios detalės neatsiejamai sukibo ir sukūrė reginį, nuo kurio būtų sunku atitraukti akis, negalėtum.
„Systeme Castaffiore“ trupė iš Prancūzijos parodė bene ilgiausią festivalio spektaklį – beveik pusantros valandos trunkantį „Stebuklų vadovėlį“, choreografės Marcia Barcellos ir kompozitoriaus bei režisiriaus Karlo Biscuito sukurtą laisvai remiantis rusų etnologo Vladimiro Proppo veikalu „Pasakos morfologija“ (1928). Vaidinimas įsibėgėjo lėtai, tačiau per keliolika minučių, kurias teko stebėti spektaklį, buvo pademonstruotas išradingas teksto, vaizdo ir garso junginys iš pačių įvairiausių elementų, derinamų paradokso ir apgalvotos scenos technikos pagalba. Titruotas tekstas domino apibendrinimais, stebino gyvi liutnios garsai, intrigavo fantastiniai personažai su žvėrių galvomis, atskiri režisūriniai sprendimai – išilgai scenos važinėjantys balti skydai tarnavo kaip priemonė personažų ar daiktų pasirodymams ar išnykimams, o šokis priešais veidrodį sukomponuotas kaip senoviškame Augusto Bournonville‘o spektaklyje „La Ventana“.
Šioje vietoje stebuklų vadovėlį teko užversti, apgailestaujant, jog tai galbūt buvo vienas iš įdomiausių Naujojo Baltijos šokio spektaklių, ir keliauti į M. K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatrą, kuriame vyko Lietuvos primabalerinos Leokadijos Aškelovičiūtės jubiliejui skirtas koncertas, inicijuotas choreografinių projektų teatro „Vilniaus baletas“ ir jo meno vadovo Jurijaus Smorigino. Vakaras nebuvo oficialus, nors jame švytėjo beveik visos dabartinio Lietuvos baleto žvaigždės. Klasikinių baletų fragmentai, šiuolaikinės choreografijos numeriai atstovauja tą šokio formą, kurioje plastinis tekstas dėliojamas rišliai, nesibodint kūnu transliuojamų sutirštintų jausmų, idealizuojant kūno grožį, siekiant plastinės struktūros visumos, o ne išskaidymo. Suprantama, „šiuolaikinis“ ir „ne šiuolaikinis“ šokis – visiškai skirtingos erdvės, tačiau kas paaiškins, kaip Camille‘o Saint-Saenso, Michailo Fokino ir Eglės Špokaitės „Gulbė“ per porą minučių sukuria tai, dėl ko valandų valandas lieja prakaitą daugybė atlikėjų?
