Liepos mėnesį baigiamos kasti vėlyvosios tulpės, eritronis. Jo vaikučiai atskiriami ir tuojau pat sodinami 5–10 cm gylyje, 5–7 cm atstumu. Jeigu dėl laiko stokos tenka ilgiau palaikyti, juos reikėtų susluoksniuoti su drėgnu smėliu, nes sausai laikomi eritronio vaikučiai perdžiūsta ir žūva. Eritronis vienoje vietoje gali augti 8–10 metų, todėl dažnai persodinti neverta.
Liepą pradeda ryškėti kardelių žiedpumpuriai. Kardeliai tręšiami mineralinėmis trąšomis (kalio 30 g/m2, fosforo 40 g/m2). Trąšas galima išbarstyti ir vėliau įterpti. Dar geriau palaistyti trąšų tirpalu. Per sausras reikia laistyti gausiai. Žiedai skinami vėlai vakare arba anksti ryte, paliekant 3–4 lapus.
Šį mėnesį pradedami skinti sausiukai, o mėnesio pabaigoje – šlamučiai. Žiedai skinami sausą, saulėtą dieną, kai ant jų nėra rasos. Šie žiedai džiovinami sausoje, gerai vėdinamoje, tamsioje patalpoje (šviesioje gali pasikeisti žiedų spalva) – jie surišami į ryšulėlius ir pakabinami žiedais žemyn. Taip galima džiovinti daugumą varpinių žolių.
Iš varpinių augalų renkamos kiškio ašarėlės. Kaip ir dekoratyviniai miežiai jos skinamos, kol varpos dar žalios, nes pageltusios pradeda irti. Kiškio uodegėlės skinamos pradėjus žydėti varpoms, o sora – kai sėklos būna pieninės brandos. Bandrenis skinamas tik pražydęs, guboja – žiedams prasiskleidus. Skinamos žalios juodgrūdės dėžutės.
Vasarą miške, paežerėse ir pievose galima prisirinkti įdomios medžiagos sausoms puokštėms. Pasižvalgę po mišką rasite įdomių šakų ir šaknų, kurios paįvairins jūsų gėlių kompozicijas. Puokštėse dera gudobelės, raugerškio, baltauogės meškytės, mahonijos, erškėčio vaisiai, jų šakelės.
Paprotys puošti kambarius sausomis gėlėmis atsirado labai seniai. XII a. Bizantija sausas gėles tiekė visai Europai. Tad pratęskime šią gražią tradiciją – ir žiema bus jaukesnė, ir jūsų kambariai primins laukų, miškų šlamesį.
Sėjame ir gydome
Šį mėnesį sėjamos švelniosios raktažolės, hibridinės žilės – cinerarijos, pradedamos akiuoti rožės (miegančia akute). Akiuojama dar ir rugpjūčio mėnesį. Vijoklines ir poliantines rožes galima dauginti auginiais lysvėse, inspekte.
Rožių priežiūra
Rožių augintojams tiek lauke, tiek šiltnamiuose daug žalos padaro rožių miltligė ir raudonjuodis rožių lapų dėmėtumas. Miltligės užpulti lapai apsitraukia baltu pelėsiu ir atrodo lyg apibarstyti miltais, vėliau raukšlėjasi, žiedpumpuriai džiūsta neišsiskleidę.
Pastebėję ligą, nedelsdami purkškite 0,3 proc. fundazolo arba skalbimo miltelių (3 saujos, 10 litrų vandens) tirpalu. Po savaitės purškiama pakartotinai. Galima purkšti kalio permanganato ir kalcinuotos sodos tirpalu (10 litrų vandens, 10 g kalio permanganato ir 50 g sodos).
Raudonjuodis lapų dėmėtumas pasitaiko dažnai. Birželio–liepos mėnesį ant lapų atsiranda tamsiai rudos dėmės. Pažeisti lapai geltonuoja, nukrenta.
Liga labiau plinta dėl drėgno oro, kalio trūkumo dirvoje, netinkamo laistymo. Dažnai serga azoto trąšomis pertręštos rožės. Pastebėjus ligos požymius, nedelsiant reikia purkšti 1 proc. Bordo skysčiu arba 0,5 proc. kuprozono tirpalu. Po savaitės purškiama pakartotinai.
Aplinkai puošti arba žiedams auginami narcizai vienoje vietoje auga 4–5 metus. Narcizai daugiausia žydi trečiais metais, vėliau žiedų mažėja. Norint greičiau jų pasidauginti, būtina kasti pirmus dvejus metus. Narcizai kasami, kai nudžiūsta lapai, t. y. liepos pabaigoje.
Vėliau kasti nepatartina, nes pradeda augti naujos šaknys. Kasama atsargiai, kad nebūtų pažeidžiami svogūnai. Iškasti svogūnai džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, 20 laipsnių temperatūroje, o po 2–3 savaičių valomi, rūšiuojami – atskiriami tie, kuriuos galima dalyti nepažeidžiant motininio svogūno.
