Pakaunėje modernizuota ir kankorėžių aižykla, kurios rezultatai jau duoda vaisių. O Aplinkos ministerija didindama miškingus plotus jau žada skaičiuoti ne tik kiek miškų pasodinama, bet ir kaip jie auga.
Kiekvienas kankorėžis ir jame esančios sėklos – aukso vertės, nes, kaip sako miškininkai, šiemet medžiai derliaus itin pagailėjo.
„Šiemet nederliaus metai, eglės praktiškai nedera, o jeigu dera, tai kankorėžiai labai pažeisti. Tai šiemet eglės esam suplanavę nerinkti. Pušies derlius labai prastas ir regioniniai padaliniai surinko 25 tonas kankorėžių, ir praktiškai kankorėžių rinkimas baigtas“, – kalba miško sėklų ir sodmenų skyriaus vadovas Marijonas Bernotavičius.
Ir pušies kankorėžių surinko bemaž 3 kartus mažiau nei įprastai. Tad itin svarbu juos gerai išaižyti ir saugojimui paruošti kuo daugiau kokybiškų sėklų. O tai pasiekti leidžia šiemet modernizuota vienintelė tokia Lietuvoje Dubravos medelyno kankorėžių aižykla.
„Iš tonos paprastosios pušies kankorėžių aižydavom apie 10 kilogramų, tai šiandien aižome 12–13 kilogramų. Tai tikrai didelis kiekis. Iš vieno kilogramo modernizuotam medelyne mes išauginam apie 80–100 tūkstančių sodmenų“, – sako Dubravos medelyno vadovas Vytautas Grunskis.
Ir nors investicijos milijoninės, rezultatas esą bus labiau suvešėję miškai.
„Į šitą aižyklos modernizavimą investuota apie 2 milijonus eurų, ir tai suma, kurios negaila, nes tai investicija į Lietuvos miškų ateitį“, – tvirtina Valstybinių miškų urėdijos generalinis direktorius Valdas Kaubrė.
Į aižyklą atkeliavę kankorėžiai džiovinami, apdorojami specialiuose būgnuose, atskiriamos sėklos ir nuo jų pašalinami sparneliai, sėklos išvalomos, išdžiovinamos ir keliauja į saugyklą. Šis procesas trunka nuo poros dienų iki kelių savaičių. O sėklos saugomos metų metus.
„Saugykloje mes turime apie 8 tonas sėklų. Kaupiam eilę metų, nes net teisės aktai mus įpareigoja eglės sėklų turėt 7 metams rezervą, pušies – 3 metam ir taip toliau“, – kalba M. Bernotavičius.
Taip pat sukauptas liepos, beržo, juodalksnio sėklų rezervas, tik štai su ąžuolo gilėmis – didelė problema.
„Praeitais metais ąžuolas nederėjo, tad rezervo neturim. Jo rezervą sudaryti labai sunku, nes sunku išlaikyti. Mes galima išlaikyti tik iki 2 metų, todėl tai didžiulė problema“, – tvirtina M. Bernotavičius.
O kasmet miškininkai išaugina apie 50 milijonų sodinukų, kurių trečdalį parduoda Lietuvos ir užsienio pirkėjams, bet didžiąją dalį pavasarį sodina, kad atkurtų urėdijai priklausančius iškirstus miškus, bei įveistų naujus. O iš viso Lietuvoje kasmet iškertama kiek daugiau kaip procentas miškų.
„Miškai, kurie yra nukertami, pagal teisės aktus, per 3 metus visi turi būti atsodinti, bet miškininkai atsodina jau kitą pavasarį ir kasmet įveisia papildomų miškų. Tai praėjusiais metais, galvojam, kad tai rekordinis skaičius virš 700 hektarų“, – sako V. Kaubrė.
Šiemet sodins dar šimtu hektarų daugiau ir, pasak aplinkos ministro, to vis dar maža – Lietuva turi ambicingą tikslą didinti miškingus plotus.
„Kad Lietuvoje miškingumą padidintume iki 35 procentų, reikia iki 20 tūkstančių hektarų pasodinti kiekvienais metais“, – aiškina aplinkos ministras Simonas Gentvilas.
O kad miškai būtų kokybiški, savininkams norima griežtinti reikalavimus.
„Ateinam pavasarį su įstatymu į Seimą, kad ne tik reikalaujame atsodinti, bet ir 7 metais valstybė pasižiūrės, ar miškas ataugo“, – sako S. Gentvilas.
Dauguma Lietuvos miškų yra spygliuočiai – eglynai ir pušynai, iš lapuočių dominuoja beržynai. Atsižvelgus į klimato kaitą, pastaruoju metu vis dažniau sodinami mišrūs miškai spygliuočiai su lapuočiais.
