Dar nepraėjo nė metai, kaip savo kepyklą turinti Rima Bajorūnienė įkūrė socialinę įmonę. Šiandien su moterimi kalbamės apie teigiamus aspektus bei problemas, su kuriomis susiduriama vadovaujant kontraversijas keliančiam įmonės modeliui.
Integracija į visuomenę
Socialinė įmonė skirta padėti tam tikroms žmonių grupėms integruotis į visuomenę jiems suteikiant darbo vietas. Kaip teigiama Lietuvos darbo biržos tinklalapyje, tokios grupės – profesinį ir bendrąjį darbingumą praradę, ekonomiškai neaktyvūs, lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje negalintys asmenys. R. Bajorūnienės įmonėje visi dirbantys asmenys turi invalidumą. Kai kurie iš jų yra susidūrę su priklausomybe nuo alkoholio ar narkotikų.
„Tai ne tie invalidai, kurie vien vežimėliuose sėdi, kaip mes juos dažniausiai suprantame.
Tai žmonės, kurie dar gali dirbti. Bet, tarkime, tik 2-3 valandas - taip, kaip nustatyta gydytojo“, – kalbėjo ji. Pasak pašnekovės, darbas - puikus būdas žmogui bent mažumėlę užmiršti savo negalią ir kovoti su nuo pilnavertiško gyvenimo atskiriančiomis silpnybėmis.
„Tie, kurie jau visai negali, aišku, jau nebeina dirbti. Bet jeigu žmogus dar gali, jis nori būti su visais kartu“, – sakė įmonės vadovė.
R. Bajorūnienė pasakojo, jog, jai atidarant socialinę įmonę, valstybė dengė 65 procentus išlaidų. Darbovietė tam, kad galėtų čia dirbti negalią turintis žmogus, turėjo būti tinkamai paruošta. 70 proc. atlyginimų taip pat apmoka valstybė.
Gyvenimą keičiantis faktorius
R. Bajorūnienė kalba, jog vienas svarbiausių teigiamų aspektų socialinėje įmonėje – visuomenės užribyje dažnai liekančių žmonių integracija į pilnavertį gyvenimą. „Niekas nenori į darbą priimti alkoholiko, narkomano, tai logiška. O mes tai padarėme. Pavyzdžiui, yra žmogus, kuris įmonėje išdirbo nuo spalio mėnesio, nebevartoja narkotikų, negeria ir nerūko. Jis integruojasi į visuomenę, sukūrė šeimą, normaliai pradėjo gyventi. Darbas padeda“, – konkrečius pavyzdžius pateikia įmonės vadovė.
Moteris priduria, jog kai kurie darbuotojai iš pradžių pasitikėjimo nekėlė, tačiau ilgainiui situacija pakito. O pokyčius sukeldavo ne kas kita, bet bendra veikla ir bendravimas, suteikiantis daugiau pasitikėjimo savimi ir aplinkiniais. Darbuotojams svarbu pasijusti tam tikros bendruomenės dalimi. Kolektyvas kartu švenčia gimtadienius, vyksta į gamtą, dalinasi nutikimais ir nuoskaudomis.
„Mes ne tik čia visi kartu dirbam, bet ir išgyvenam savo bėdas, nelaimes. Džiaugiamės kiekviena smulkmena - tikriausiai tuo, kuo negali džiaugtis ir ko nemato sveikieji žmonės“, – pasakoja R. Bajorūnienė.
Pasak jos, į visuomenę ir darbo rinką asmenys integruojami ne vien faktu, jog žmogus kažkur dirba. Socialinė įmonė suteikia galimybę nemokamai įgyti specialybę.
„Čia atėjo visi, kurie neturi jokio supratimo apie konditeriją, nežinojo, nei kaip kepti, nei kaip prekiauti. O dabar šioje įmonėje dirbęs žmogus gali drąsiai eiti dirbti, pavyzdžiui, į duonos kepyklą. Jis įgyja dvi specialybes – gali būti tešlamaišys ir kepėjas“, – kalba ji.
Prieš patirties neturinčiam žmogui pradedant dirbti gali būti organizuojami atitinkami mokymai, kuriems skiriama valstybės parama.
Nuolatiniai iššūkiai
Vis dėlto R. Bajorūnienė atskleidžia ir ne tokią šviesią socialinės įmonės vadovės patirties pusę. Nepaisant to, jog didžiąją dalį įmonės įrengimo išlaidų bei atlyginimų dengia valstybė, šiai įmonei išsilaikyti nėra taip paprasta.
„Gali būti, kad kuris nors neateina į darbą ir sako, jog šiandien dirbti negali, nes jam yra negera, sukilęs kraujo spaudimas“, – apie tai, kad įmonėje dirbti turinčiųjų skaičius gali nuolat varijuoti, kalbėjo R. Bajorūnienė. Moteris išsitarė, jog tada pagaminti nusistatytą kiekį produkcijos yra labai sunku.
„Į darbą neateina vienas, neateina kitas - dirbu viena. Kaip galima vienam žmogui uždirbti atlyginimus aštuoniems žmonėms? Čia pravaikštų nerašai, moki tiek, kiek parašyta sutartyje“, – sunkumais dalinosi pašnekovė. Šiuo metu jos įmonėje dirba 6 asmenys.
Pasak moters, dažnai nutinka ir taip, jog bloga savijauta tarp darbuotojų pasklinda lyg užkratas. D. Bajorūnienė pasakoja, jog įmonės darbą dažniausia galima skirstyti į gerus ir blogus periodus. Jei viskas gerai – gerai visiems, visi dirba. Tačiau būna ir atvirkštinių variantų.
„Čia turi būti supratimas: jei tu šiandien sergi, aš už tave padirbsiu. Šitie žmonės dirba ir nori dirbti. Bet jie dar nesupranta, kad atėjęs į darbą tu nebesi invalidas. Darbe turi integruotis į visuomenę“, – sako R. Bajorūnienė.
Nors pašnekovė ir kalbėjo, jog įmonėje pasitikėjimas yra labai svarbus dalykas, išsitarė, jog juo kartais manipuliuojama, pasinaudojama savavališkoms paskatoms.
„Apskritai dauguma invalidų, aš dar taip galvoju, registruojasi darbo biržoje ne dėl to, kad nori darbelio gauti, o dėl to, kad nori gauti pašalpas. Labai mažai tokių žmonių, kurie net nesisako, kad yra invalidai, o dirba tiek, kiek gali“, – nuomone dalinosi įmonės vadovė.
Būgštavimai – pagrįsti
R. Bajorūnienė kalba, jog dažniausiai kurti socialinę įmonę yra prisibijoma – darbdaviai būgštauja, jog invalidumą turintys ar kitoms socialinės rizikos grupėms priklausantys asmenys tinkamai neatliks pareigų. Moteris iš patirties žino, jog ši baimė – pagrįsta. Pašnekovės nuomone, kuriantys socialinę įmonę neturėtų tikėtis didelio pelno. Pasak jos, tai veikiau pasiaukojimas, o ne materialios naudos gavimas. „Iš socialinės įmonės tu neuždirbi, tik darai gerą darbą kitiems, džiaugiesi, kad tave supranta ir įvertina“, – kalba ji. Paklausta, ar tokio tipo įmonę kurtų dabar, R. Bajorūnienė nedvejodama atsako teigiamai.
„Socialinė įmonė yra labai didelė atsakomybė. Pirmiausia, už save, nes tu atsakai už savo šeimą, atsakai savo šeimos turtu. Antra – už pačią įmonę, darbuotojus. Bet aš jaučiuosi labai gerai, kad kažkam padarau gerą darbą“, – kalba pašnekovė.
Aistė Vitkauskaitė
