Praėjo lygiai metai, kai Lietuvoje žlugo trečias pagal sukauptus indėlius (4 mlrd. Lt) ir prieš žlugimą geriausiu tituluotas bankas „Snoras“.
Jame įšaldytų neapdraustų indėlių liko 2,5 mlrd. Lt, o dingusio turto vertė – 3,4 mlrd. Lt. Metų neužteko, kad būtų išsiaiškinta, kur dingo milijardai iš „Snoro“ sąskaitų, kas žiniasklaidai nutekino informaciją apie banko mirtį. Banko savininkai, pasprukę iš Lietuvos, ir šiandien saugiai bei prabangiai gyvena Anglijoje, o kaip sekasi jų buvusiems klientams, rodos, niekam neberūpi. Negana to, „Snoro“ metinių proga driokstelėjo naujas skandalas – apribota Nacionalinės kredito unijos (NKU) veikla.
Nukentėjusieji tebelaukia
„Snore“ savo pinigus prarado nemažai valstybės įstaigų. Arti trijų milijonų litų (2 mln. 749 tūkst. Lt) liko užšaldyta ir Raseinių rajono savivaldybės lėšų.
Dar 759 200 Lt užšaldyta šio rajono kitų biudžetinių viešųjų bei savivaldybės kontroliuojamų įmonių lėšų, per 1,7 mln. Lt neteko Raseinių miškų urėdija.
Ar tai turėjo įtakos jų biudžetams, pasak Raseinių rajono vicemero Sigito Vaičiaus, nė klausti nereikia: kiekvienas litas buvo suplanuotas, buvo numatytos visos išlaidos ir pajamos. Teko suktis, kad išgyventume, o be pasekmių tokie sukrėtimai nepraeina. Paklaustas, o gal savivaldybė rado kokių nors būdų susigrąžinti bent dalį „Snore“ laikytų pinigų, vicemeras S.Vaičius atsakė, kad jie pro jokias landas nepralindę, kaip ir visi buvę banko klientai, laukia bylos atomazgos, vildamiesi, kad ji bus kreditoriams palanki.
Šiuo metu stambieji kreditoriai laukia Konstitucinio Teismo išaiškinimo, ar tai, kad valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ teikiamas prioritetas kitų indėlininkų atžvilgiu, neprieštarauja Konstitucijai.
Ne savo noru
Raseinių ligoninės vadovas Vidmantas Merkliopas „Valstiečių laikraščiui“ yra sakęs, kad jie „Snoro“ aukomis tapo ne dėl savo kaltės, ne per naivumą siekiant gauti didesnes palūkanas ar pan. Su „Snoru“ susidėti reikalavo įstatymas. „Pirkdamas banko paslaugą privalai vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymu. Tie patys įstatymai nurodo, kad reikia pasirinkti geriausias sąlygas pasiūliusį paslaugos tiekėją. Tad Raseinių ligoninei neliko nieko kito, kaip susidėti su „Snoru“, pasiūliusiu geriausias sąlygas iš visų keturių Raseiniuose veikiančių bankų. Ar ne ironiška, kad sutartį su „Snoru“ mes pasirašėme rugpjūčio pabaigoje, o lapkritį – jau banko griūtis“, – pasakojo jis.
Nepasitikėti „Snoru“ V.Merkliopas tvirtino neturėjęs jokio pagrindo. „Spaudoje nuolat buvo rašoma, kad tai – geras, patikimas bankas. 2010-aisiais „Snoras“ buvo pripažintas geriausiai dirbančiu banku Lietuvoje. Laikraščiai rašė, kad kol kas penktas pagal dydį esąs „Snoro“ bankas ruošiasi tapti trečiu. Bankus prižiūrinčios institucijos pritariamai linkčiojo, žiniasklaidoje mirgėjo banką šlovinančios panegirikos. Tai kaip netikėti?“ – samprotavo jis.
„Tavo artimas bankas“
Indėlių sertifikatų bankas yra išleidęs už maždaug 300 mln. Lt. Koks tai „produktas“, žmonės sužinojo tik po banko griūties. Kaip „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo L.M., jie, pardavę nekilnojamojo turto, saugumo sumetimais nusprendė per žiemą palaikyti pinigus banke, kol galės pradėti namo statybas. „Snorą“ rinkomės ne dėl didesnių palūkanų, o todėl, kad jis iš tiesų, kaip ir skelbėsi, buvo artimas bankas. Toks jis buvo – prie pat mūsų namų. Čia mums pasiūlė įsigyti indėlio sertifikatą. Paklausėme, o kas tai yra? Atsakė, kad toks pat indėlis, tik su šiek tiek didesnėmis palūkanomis“, – pasakojo nukentėjusioji.
Pašnekovai sako, kad tuo patikėję, filologės išsilavinimą turinti moteris žinojo, jog žodis „sertifikatas“ reiškia pažymėjimą. Suprato, kad sertifikatas yra pažyma, patvirtinanti, kad tu pasidėjai indėlį... Be to, kartu su sertifikatu ji gavo priedėlį, kuriame buvo parašyta, jog banko įsipareigojimai apdrausti įstatymų nustatyta tvarka. „Be to, net jei tai būtų priskiriama prie vertybinių popierių, pavojaus nebūtume jautę, nes investuotojų atmintinėje buvome skaitę, kad vertybiniai popieriai iki 3 tūkst. eurų yra apdrausti 100 proc. Pasirodo, kad tokio darinio kaip indėlio sertifikatas visai nėra“, – pasakojo pašnekovė.
Dar daugiau nukentėjusiųjų yra tarp įsigijusiųjų banko akcijų.
Reikia būti akyliems
Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas pripažįsta, kad ir šiandien jis, žvelgdamas į metų senumo įvykius, padarytų tą patį. Delsti nebuvo galima. Sako, jei Lietuvos bankas būtų ilgiau delsęs ir nesiėmęs radikalaus sprendimo, šiandien tektų kalbėti ne apie 2,5 mlrd. Lt nekompensuotų indėlių, o kur kas didesnes sumas. Ir jei pasikartotų panaši situacija, būtų elgiamasi taip pat ryžtingai.
Su „Snoro“ bankroto „jubiliejumi“ sutapo NKU veiklos apribojimas. Lietuvos banko Priežiūros tarnyba, spalio viduryje atlikusi inspektavimą, nustatė, jog NKU sparčiai augant indėlių apimčiai kredituoja neturėdama veiksmingos kredito rizikos valdymo sistemos ir nurodė NKU laikinai apriboti teisę teikti kai kurias paslaugas: nebesudaryti naujų terminuotųjų indėlių sutarčių, taip pat nesudaryti kai kurių skolinimo sandorių. Lietuvos banko vadovas neslepia nerimo dėl kitų kai kurių kredito unijų, kurios gan agresyviai reklamuojasi, priima indėlius su didesnėmis palūkanomis. NKU siūlė 4,6 proc. dydžio indėlių palūkanas. „Pinigų rinkoje pilna, bankai indėlių palūkanas laiko labai mažas, nes springsta nuo likvidumo, o kai kurios kredito unijos agresyviai renka indėlius, turtas pučiasi“, – tvirtino jis.
Lietuvos banko nuomone, šiuo požiūriu indėlių draudimas po „Snoro“ griūties padarė savotišką meškos paslaugą, nes žmonės pasijuto ramūs – juk sistema veikia. Tuo tarpu bankų priežiūros institucijai reikia būti itin akylai. „Matydami, kad daugėja unijų, kurios kredito riziką valdo netinkamai, nedelsiame. Vien šiemet problemiškiausioms kredito unijoms buvo pritaikytos griežtos poveikio priemonės, pradedant baudomis ir baigiant vadovybės nušalinimu. Duodami aiškūs nurodymai, kaip padėtį taisyti, unijos įpareigotos apie trūkumų šalinimą atsiskaityti Lietuvos bankui“, – sakė Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius Vytautas Valvonis ir pažadėjo, kad kasdienė priežiūra bus dar intensyvesnė. „Plečiame inspektuojamų unijų ratą. Inspektoriai ypač akylai vertins unijų prisiimamą kredito riziką“, – teigė jis. Ar tai reiškia, kad daroma viskas, kad „snoriukų“ istorijos nebepasikartotų? „Taip, priežiūros pasikeitimai turėtų būti labiau siejami ne su vieno banko, kurio didžiausi akcininkai įtariami kriminaliniais nusikaltimais, problemomis, o su priežiūros institucijų konsolidacija. Priminsiu, kad didieji pasikeitimai vyko nuo šių metų pradžios. Anksčiau kredito įstaigas, draudimo įmones, vertybinių popierių rinką prižiūrėjo trys institucijos, dabar už tai yra atsakinga viena – Lietuvos bankas. Pastarasis pradėjo vykdyti ne tik riziką ribojančią priežiūrą, bet ir finansinių paslaugų teikimo priežiūrą. Tai suteikia galimybę visus finansų rinkos dalyvius prižiūrėti remiantis bendrais principais, siekti, kad finansų rinka veiktų patikimai ir efektyviai, plėtotųsi darniai, rinkos dalyviai elgtųsi atsakingai, o vartotojai priimtų racionalius finansinius sprendimus“, – aiškino V.Valvonis.
Taip pat pasikeitė finansų rinkos dalyvių priežiūros principai. Priežiūra tapo labiau orientuota į perspektyvą, pradėtas intensyvesnis dialogas su prižiūrimais finansų rinkos dalyviais, daugiau dėmesio skiriama galimoms rizikoms nustatyti ankstyvoje stadijoje – kas ketvirtį atliekama gilesnė kiekvieno banko veiklos ir rizikų analizė, nustačius didesnių problemų inspektuojama. Priežiūra tapo labiau sukoncentruota į riziką, t. y. daugiau dėmesio skiriama tam tikrų sektorių sistemiškai svarbiems ir rizikingiausiems finansų rinkos dalyviams.
Centrinė kredito unija atsiriboja
Šiuo metu šalyje veikia 14 savarankiškų kredito unijų, o 63 kredito unijų veiklą papildomai prižiūri Lietuvos centrinė kredito unija (LCKU). LCKU valdybos pirmininkas Fortunatas Dirginčius apgailestauja, kad pavienių finansinių įstaigų veikla gali mesti šešėlį ant visos kredito unijų rinkos, tačiau teigiamai vertina Lietuvos banko sprendimus stiprinti kredito unijų veiklos kontrolę. „Tikimės, kad ši prevencinė veikla ateityje padės užkirsti kelią tam tikrų unijų neteisėtai ir pernelyg rizikingai veiklai“, – dėstė jis. F.Dirginčius teigė, jog LCKU griežti Lietuvos banko sprendimai negąsdina, jie netgi patys siūlo įvesti papildomas kontrolės priemones – padidinti kredito unijai steigti reikalingą narių skaičių ir minimalų kapitalą, sugriežtinti licencijos išdavimo sąlygas.
Mokomi pasverti riziką
Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius V.Valvonis sakė, kad dabar daug dėmesio skiriama ir bankų klientų švietimui, jie raginami prieš kam nors patikint savo pinigus labai atidžiai pasverti žadamą grąžą ir prisiimamą riziką. Kalbant apie NKU, jos, kaip ir kitų kredito unijų bei bankų, indėliai iki 345 280 Lt (100 000 eurų) yra apdrausti valstybės pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. „Tačiau reikia nepamiršti, kad kredito unijos nemokumo atveju asmenys, paėmę paskolas iš kredito unijų, ne tik turėtų grąžinti paskolą, bet ir prarastų pajinį įnašą, kuris sudaro ne mažiau kaip dešimtadalį paskolos sumos. Nukentėtų ir indėlininkai, kurie įnešė pajinį įnašą, kad galėtų tapti unijos nariais ir padėti indėlį“, – tikino V.Valvonis.
Nijolė PETROŠIŪTĖ
