LAT kilo abejonių dėl to, ar dviejų ES direktyvų dėl indėlininkų garantijų sistemų ir dėl investuotojų kompensavimo sistemų nuostatos yra tinkamai perkeltos į Lietuvos Respublikos įstatymus. Teismas konstatavo, kad pagal šiuo metu galiojančius Lietuvos nacionalinius teisės aktus, indėlių sertifikatų ir obligacijų savininkams netaikoma nei indėlininkų garantijų sistema, nei investuotojų apsaugos garantijų sistema, o tai galimai prieštarauja ES direktyvoms, kurios numato, kad valstybė turi užtikrinti bent vienos iš šių garantijų sistemų taikymą.
Teismui taip pat kilo abejonių dėl Lietuvos teisėje įtvirtintos investuotojų apsaugos sistemos atitikimo ES direktyvai 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų. Pagal šią direktyvą ir jos pirmąjį priedą gali būti numatomos tam tikros jos taikymo išimtys nacionaliniuose įstatymuose, tačiau tos išimtys direktyvoje yra siejamos su investuotojo statusu, o ne su jo įsigytų finansinių priemonių rūšimis. Tuo tarpu LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme yra numatyta, kad išimtis taikoma konkrečioms finansinių priemonių rūšims, tarp kurių patenka ir indėlių sertifikatai bei obligacijos. Tokia įstatyme numatyta išimtis kelia rimtų abejonių dėl jos atitikimo ES direktyvai 97/9/EB.
Jau vien faktas, kad pats LAT nesiėmė aiškinti ir taikyti nacionalinių įstatymų, o kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo į ESTT, parodo, jog teisinė problema iš tiesų yra rimta ir ji turi būti sprendžiama iš esmės. O tam, kad tai padaryti, būtinas atitinkamas ESTT išaiškinimas. Jeigu jis bus palankus nukentėjusiems kreditoriams, juo vadovaudamasis LAT turės galimybę išaiškinti, jog ES Direktyvos dėl indėlininkų ir investuotojų apsaugos gali būti taikomos tiesiogiai. Tai reikštų, kad nukentėję asmenys Lietuvos teismuose gali ginti savo teises ir, remdamiesi tiesiogiai Direktyvų nuostatomis, reikalauti atitinkamų draudimo išmokų (indėlių draudimo arba įsipareigojimų investuotojams draudimo) išmokėjimo iš valstybės įsteigto draudiko.
LAT pažymėjo, kad šiuo metu vien pirmos instancijos teisme yra nagrinėjama apie 270 bylų, kuriose apie 800 ieškovų ginčija „Snoro“ indėlių sertifikatų arba obligacijų įsigijimo sutartis, o bendra nagrinėjamų ieškinių suma siekia beveik 40 mln. litų. Iš viso „Snoras“ yra apie 14000 asmenų, sudariusių indėlių sertifikatų arba obligacijų sutartis su banku „Snoras“. Todėl tokių ieškinių skaičius gali dar gerokai išaugti, o maksimali draudimo išmokų suma gali siekti apie 200-240 mln. litų. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, patvirtinančias nagrinėjamų klausimų svarbą ir reikšmę, LAT prašo ESTT priimti prejudicinį sprendimą pagreitintos procedūros tvarka. Jeigu ESTT sutiks tokią procedūrą taikyti, galima tikėtis sulaukti atsakymo maždaug po pusmečio.
Iki ESTT išaiškinimo gavimo LAT sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą. Kol kas neaišku, kaip elgsis pirmos ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėjantys panašias bylas – ar taip pat jas stabdys, laukdami išaiškinimo, ar toliau nagrinės.
Manytina, kad ESTT sprendimas bus reikšmingas ne tik Lietuvai, bet ir kitoms ES šalims, nes juo bus sukurtas precedentas ES lygiu. Kadangi pastaroji pasaulinė ekonominė krizė privertė bankrutuoti ne vieną kredito įstaigą Lietuvoje ir visoje Europoje, šie klausimai gali būti aktualūs ir kitiems tokių įstaigų klientams, kurie tapo nemokių įstaigų kreditoriais.
Reikia pabrėžti, kad net ir tuo atveju, jeigu ESTT išaiškinimas būtų nepalankus, tai vis tiek neužkirstų kelio ginti savo teises individualiais ar grupiniais ieškiniais ir reikalauti pripažinti šių produktų įsigijimo sutartis negaliojančiomis tiems asmenims, kurie buvo banko suklaidinti ir kuriems tokie produktai buvo „įsiūlyti“ neišaiškinant jų esmės ir rizikingumo.
Komentarą parengė Vilius Martišius, advokatės Redos Žabolienės kontoros „Metida“ advokatas
