Pastarosiomis savaitėmis viešumon iškilo tai, kad valstybė kasmet pasiklauso per 85 tūkst. savo piliečių telefoninių pokalbių. Tai sukėlė visuotinį pasipiktinimą. Tačiau niekas nekalba, kad tai tik viena medalio pusė – nėra žinoma, kiek darbdavių seka savo darbuotojus, kiek sutuoktinių persekioja antrąsias puses, kiek įmonių šnipinėja savo konkurentus. Sekimo įranga rinkoje populiari, ją įsigyti lengva, o kiek jos parduodama, niekas neatskleidžia. Beje, kone kiekvienas savanoriškai nešiojamės sekimo įrankį – mobilųjį telefoną. Šiais jus „girdi“ net tada, kai su niekuo nekalbate.
Valstybė seka piliečius...
Europos Parlamento komisija paskelbė, kad Lietuvos pareigūnai 2008 metais 85 315 kartų komunikacijos operatorių prašė suteikti slaptos informacijos apie privačių asmenų naudojimąsi komunikaciniais tinklais. Iš jų net 84 550 kartų – dėl slaptos informacijos apie mobilųjį ryšį.
Šie skaičiai atrodo dar baisesni, kai pagalvojame, kad mūsų vos trys milijonai. Vokietija, kurioje yra 82 mln. gyventojų, dėl tokios informacijos kreipėsi 12 684 kartus. Graikija, kurioje gyvena per 11 milijonų, – vos 584 kartus. Suomija (5,2 mln. gyventojų) – 4008 kartus. Austrija (8,3 mln. gyventojų) – 3093 kartus. Estija (1,3 mln. gyventojų) – 4490 kartų. Latvija (2,2 mln. gyventojų) – 16 892 kartus.
Viena ES direktyvų nurodo, kad tokia slapta informacija gali būti gaunama įstatymų nustatyta tvarka tik tiriant sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. 2008 metais Lietuvoje buvo užregistruoti 3518 sunkių nusikaltimų.
...piliečiai seka vieni kitus
Galima sakyti – kokia valstybė, tokie piliečiai. Sekimo priemones pardavinėja ne tik privačiais detektyvais besivadinančios įmonės, bet ir eiliniai prekeiviai.
Paprasčiausią pasiklausymo „blakę“ galima nusipirkti už 40 litų. Tolimo veikimo blakė, perduodanti garsą už dviejų kilometrų, kainuos apie 450 litų. Už 400 litų galite nusipirkti rankinę, kurioje paslėpta filmavimo kamera. Tiesa, rankinė – ne iš grynos odos. Telefoną su sekimo programa galima rasti paprasčiausiame skelbimų tinklalapyje ar laikraštyje.
Telefonas – vis modernėjanti „blakė“
Vienos saugos tarnybos vadovas teigė, kad mažai verslininkų šnipinėja savo pavaldinių asmeninį gyvenimą, tačiau, jo nuomone, tai būtina – savininkas turi stebėti, ar jo turimas turtas tinkamai naudojamas, ar nevagiama iš sandėlių.
Tiesa, darbdaviai, įdiegę brangią stebėjimo ar darbo automobilių sekimo sistemą, po pusmečio praranda norą ja naudotis, nes stebėti reikia samdyti atskirą žmogų.
Bene daugiausia į saugos tarnybas kreipiasi tėvai, susirūpinę savo vaikų saugumu. Galima sekti vaiko telefono buvimo vietą ar net pasiklausyti jo pokalbių, gauti jam rašytas žinutes. Dažnai vaikams siūlomi specialūs siųstuvai – pavojaus mygtukai. Paspaudus tokį mygtuką, automatiškai paskambinama tėvams. Pagal šį aparatą galima nustatyti vaiko buvimo vietą.
Pašnekovas priminė, kad darbo kompiuteriai, elektroninės spynos taip pat gali tarnauti kaip sekimo aparatai. Tiesa, darbdaviams mažai rūpi, ar sėdite darbo metu socialiniuose tinkluose. Daug svarbiau, kad nenutekintumėte konfidencialios informacijos.
Reikia pripažinti, kad šiuolaikiniame pasaulyje pėdsakų sekliams kone kiekvienas paliekame interneto erdvėje. Visagalis „Google“ gali daug pasakyti apie žmogų, vien įvedus, atrodo, nekaltą anoniminį slapyvardį. Panašiai yra ir su socialiniu tinklu „Facebook“. Nesenai policija būtent pagal šio tinklo profilyje patalpintą nuotrauką susekė senai ieškomą nusikaltėlį.
Kitas technikos stebuklas – telefonas. Tai tarsi prisegta „blakė“, kurią visi savanoriškai nešiojamės. Žinant jos galimybes, bet kokios sąmokslo teorijos šalininkas pasakys, kad nebereikia jokių po oda ar kitaip įmontuojamų mikroschemų, leidžiančių visus stebėti. Naujausios kartos išmanieji telefonai gali būti puiki pasiklausymo ir sekimo aparatūra. Kiekviename telefone yra siųstuvas ir imtuvas, kurie veikia, net jei nekalbate. Ne visada padeda ir išimta baterija, nes egzistuoja papildomas energijos šaltinis, palaikantis telefono atmintį. Kelias minutes panaršius internete, galima sužinoti tiek naujų telefono–šnipo funkcijų, kad ne vienam plaukai pasišiauš. Beje, telefonas jus gali „girdėti“ net iki 5 metrų atstumu.
Saugos tarnybos vadas akcentavo, kad sulaukia prašymų patikrinti įmonių pastatus, ar šiuose nėra įmontuota blakių, tačiau šis darbas yra nepigus. Vieno kvadratinio metro patikrinimas kainuoja nuo 20 litų: „Aš asmeniškai esu prieš asmens stebėjimą, tačiau jei darbdavys tai daro, būtų sąžininga apie tai pranešti stebimajam. Gamybines patalpas sekti būtina. Juk net prekybos centruose esame nuolat stebimi.“
Sekamasis turi teisę žinoti
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius primena, kad ES duomenų apsaugos institucijose išreikšta bendra nuomonė – žmogus net ir darbo vietoje neturėtų būti stebimas. Žmogaus privatumas turėtų būti svarbiau už darbdavio galimybę kontroliuoti darbuotoją dėl veiklos efektyvumo.
Direktorius žino, kad įvairių elektroninių sekimo aparatų pardavimų mastas – milžiniškas, tačiau duomenų apie tai nėra. Vienas kitą seka ne tik verslininkai, bet ir sutuoktiniai, draugai, kolegos.
Darbdaviai dažnai imasi ne tik slapta filmuoti ar klausytis, bet ir stebi asmeninius susirašinėjimus socialiniuose tinkluose, elektroninį paštą. Tai, anot žmogaus teisių sargo, peržengia visas ribas.
Tiesa, darbdavys, anot H. Mickevičiaus, taip pat turi teisę žinoti, kaip naudojamas įmonės turtas, ar nevagiama, ar neplatinama konfidenciali informacija. Jei situacija priverčia darbdavį imtis sekimo, privaloma apie tai informuoti darbuotoją ir gauti jo raštišką sutikimą. Darbdaviui derėtų suprasti, kad žmogus nori jaustis laisvai. Kam patiktų būti stebimam, jei kabinete nuspręstų persirengti?!
Pasirodo, šalyje asmens sekimo nereglamentuoja jokie teisės aktai. Remiamasi kitų šalių patirtimi arba ES direktyvomis. Konstitucijos 22 straipsnyje užsimenama, kad žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas irgi neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Tačiau tai vien skambūs žodžiai, kol nėra priimti konkretūs teisės aktai.
Auka ir grobuonis
Psichologas Arūnas Norkus siūlo išskirti du aspektus – kai žmogus žino esąs sekamas ir kai įtaria. Pirmasis gana dažnai pasitaiko aptarnavimo sferoje. Darbdaviai tokiu būdu siekia daryti socialinę įtaką savo darbuotojams, vedami pagrindinio, jų manymu, tikslo – didinti klientų aptarnavimo kultūrą.
Situacijose, kai žmogaus darbas yra stebimas, pasireiškia socialinės fasilitacijos efektas. Kitų asmenų buvimas šalia, nepriklausomai nuo to, ar jie stebi atliekamą veiklą realiai, ar – per kamerą, sužadina žmogų. Keičiasi jo darbingumas, atsiranda siekis užduotį atlikti geriau. Jei užduotis lengva, pasireiškia veiklos pagerėjimas. Tačiau tais atvejais, kai užduotis sudėtinga, būna veiklos pablogėjimas. Stebint kitiems asmenims, yra ribojamas kūrybiškumas, nes dėmesys nukreipiamas ne tik į užduotį, bet ir į suvokimą, kad esi stebimas, vertinamas.
Jausmas, kad esi sekamas, visada sukelia emocinę įtampą ir gynybą, padidėja sekamojo budrumas. Taip atsitinka todėl, kad žmogui būdinga tam tikra viešumo baimė. Įtarimas, kad esi sekamas darbe, tą baimę dar padidina. Bet kuriuo atveju tokie neigiami jausmai trukdo dirbti: blaško dėmesį, sunkiau susikaupti, mažėja darbinė motyvacija.
Psichologas tvirtina, kad tapti sekliu skatina ir didelis, dažniausiai neįsisąmonintas nepasitikėjimas savimi. Paslapčia gaunama informacija tarsi padidina seklio galią, užpildo jį tariama stiprybe, leidžia pajusti, kad seklys gali valdyti situaciją.
Kaip vertinti visuomenę, kurioje kone kiekvienas gali vienas kitą sekti? „Kaip nesaugią ir kompleksuotą. Siekis sekti kitus kyla iš nepasitikėjimo savimi ir kitais. Tokia situacija būdinga ne tik mums, bet ir visoms posovietinėms valstybėms. Gyvenant totalitarinio režimo sąlygomis, kolektyviniame mąstyme atsirado nesaugios ir nepatikimos aplinkos suvokimas. Padidėjo neįsisąmonintas agresyvumas, pasireiškiantis siekiu kontroliuoti padėtį: sekti, klausytis, stebėti, reguliuoti. Tokie dalykai sudaro tariamo saugumo pojūtį“, – aiškina psichologas A. Norkus.
Įvairių elektroninių sekimo aparatų pardavimų mastas – milžiniškas, tačiau duomenų apie tai nėra. Vienas kitą seka ne tik verslininkai, bet ir sutuoktiniai, draugai, kolegos. Darbdaviai dažnai ne tik slapta filmuoti ar klausytis, bet ir stebi asmeninius susirašinėjimus socialiniuose tinkluose, elektroninį paštą.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
