„Apie sportą ir smurtą neįmanoma kalbėti atsietai, nes smurto prieš negalią turinčius žmones problema tokia gili, kad kol nebus visiškai išravėta, tol ir sporte ji bus gaji“, – Lietuvos paralimpinio komiteto generalinė sekretorė Asta Narmontė nuolat stebi smurto apraiškas prieš žmones su negalia, stengiasi su jomis kovoti.
Nors diskriminacija ir smurtas – skirtingos sąvokos, jos dažnai persipina, o ilgainiui diskriminacija dėl negalios gali tapti psichologiniu smurtu, kai negalią turintis žmogus stumiamas į užribį dėl to, kad yra kitoks.
„Istorijos, kai sportininkų prašo neateiti į sporto klubą, nes, turėdami negalią, kitiems galbūt trukdys atsipalaiduoti, kelia šiurpą. Taip, tai diskriminacija, ne smurtas, bet ilguoju laikotarpiu tokie prašymai gali tapti neapykantos kalba“, – įsitikinusi A. Narmontė.
Apie šią ir kitas su negalia susijusias problemas, o drauge ir apie tai, kaip fizinis aktyvumas padeda laužant stigmas apie žmones su negalia bei stiprina šių žmonių galimybes išsiveržti iš fiziškai ir psichologiškai žalojančios aplinkos, Paralimpinio komiteto generalinė sekretorė ir kelios dešimtys negalios organizacijų atstovų ir politikų kalbėjosi Seime, konferencijoje „Sportas prieš smurtą: patirtys ir galimybės“.
Padeda įveikti negandas
Sportas – išties galingas ginklas kovoje prieš smurtą, nes stiprina ne tik kūną – ir dvasią. Bet sportuoti norinčių negalią turinčių žmonių atskirtis Lietuvoje – vis dar milžiniška.
„Tarkime, su kurio nors miesto savivaldybe svarstome, kaip galėtume vaikus su negalia labiau įtraukti į sportą, bet matome liūdną situaciją: iš savivaldybės sporto mokyklą lankančių 1200 vaikų vos 3 yra su negalia. Didelė bėda, kad neoficialiais duomenimis 2 iš 10 sportuoti galinčių vaikų su negalia, gydytojo nurodymu, net atleidžiami nuo kūno kultūros pamokos. Į šalies mokyklas jau skverbiasi įtraukusis ugdymas, bet, deja, tokio ugdymo nėra kūno kultūros pamokose“, – apgailestavo A. Narmontė.
Situacija liūdna dėl vis dar negatyvaus visuomenės požiūrio į žmones su negalia, dėl tokius vaikus auginančių tėvų baimių, dėl mokytojų nepasirengimo dirbti su specialiųjų poreikių vaikais, dėl nepritaikytos aplinkos, kai sporto salės remontui pinigų užtenka, bet jų pristinga tas sales parengti ir vaikams su negalia.
„Keisti požiūrį turėtume pradėti nuo piramidės apačios ir griauti stereotipus, nes sportas yra ir socialinės, psichologinės sveikatos ginklas kovojant su didžiausiomis negandomis“, – įsitikinusi A.Narmontė.
Prideda pasitikėjimo savimi
49 metų šaulė Raimeda Bučinskytė, jau iškovojusi kelialapį į 2024-ųjų Paryžiaus paralimpines žaidynes, buvo sveikas vaikas, kol motociklo avarija ir per ją patirta trauma visam gyvenimui ją pasodino į vežimėlį.
Negalią gavusią dukterį tėvai stengėsi apsaugoti nuo streso ir visų nemalonių situacijų, taip nejučia ją visiškai izoliuodami nuo išorinio pasaulio.
„Net tuomet, kai panorau studijuoti, tėvai stebėjosi: „Kam tau to reikia? Turi valgyti, turime televizorių, šiltus namus, ir užtenka.“ Nekaltinu jų – jie elgėsi, kaip atrodė, geriausia vaikui, bet prireikė daug pastangų, kad galėčiau mokytis, kad išsilaikyčiau vairavimo egzaminus ir šiaip ką nors daryčiau – ne tik sėdėčiau namie.
Didelės reikšmės mano gyvenimui turėjo ir sportas, per kurį sustiprėjau fiziškai, o drauge – ir psichologiškai, nes patikėjau, kad galiu keistis, kad apskritai ką nors galiu. Svarbus buvo ir sporto bendruomenės palaikymas, nes sutikau žmonių, kurie ne nori už tave nuspręsti, o tau padėti“, – sako R. Bučinskytė.
Mokosi būti visuomenės dalis
Prieš 16 metų į Lietuvą atvykęs prancūzas Cedricas Raffier parodė pavyzdį pažeidžiamų šeimų vaikams, kad futbolas gali būti ne vien žaidimas kamuoliu, bet ir socialinė erdvė, padedanti pažinti savo emocijas.
C. Raffier prieš dešimtmetį įkurtas Vilniaus socialinis klubas tapo saugia užuovėja pažeidžiamiems vaikams ir jaunuoliams. Prancūzo metodai padeda atpažinti ir valdyti griaunančias emocijas, užkerta kelią smurtui.
„Smurtas yra tarsi visuomenės simptomas. Pandemija ir ją lydėjęs karantinas, karas Ukrainoje, prastėjanti ekonominė situacija visuomenėje sukėlė daug įtampos ir mums tapo sunku gyventi drauge.
Tačiau reikėtų galvoti ne tik apie simptomus, o ir apie tai, kas už jų slepiasi – mūsų jausmus. Po smurtu dažniausiai slypi pykčio jausmas. Mes sukūrėme kitokį futbolo užsiėmimą, kur vaikai ne tik žaidžia futbolą, bet ir drauge analizuodami mokosi atpažinti, suprasti, išreikšti, valdyti savo jausmus, mąstyti apie galimas pasekmes. O tai yra geriausia prevencija mažinant smurtą visuomenėje“, – teigė C. Raffier.
Jaučiasi labiau visaverčiai
Daiva Dabrilienė, Lietuvos specialiosios olimpiados komiteto Nacionalinių programų direktorė, ketvirtį amžiaus dirba su intelekto negalią turinčiais žmonėmis – vaikais ir suaugusiaisiais.
Ji pastebėjo, kad fizinio smurto prieš negalią turinčius žmones pasitaiko vis mažiau, bet psichologinis ir ekonominis smurtas visuomenėje vis dar klesti.
„Pavyzdžiui, buvo toks įvykis, kai su tėvu gyvenantis jaunuolis ilgai taupė dideliam pirkiniui. Tėvas, pasitikėdamas sūnumi, įdavė jam mokėjimo kortelę ir išleido pas gimines į Kauną. Grįždamas namo jaunuolis nebeturėjo pinigų net autobuso bilietui, nes giminės jį apšvarino“, – pasakojo D. Dabrilienė.
Specialiosios olimpiados sąjūdis yra pagrįstas tikėjimu, kad sutrikusio intelekto žmonės gali, atitinkamai pateikus instrukciją ir paskatinus, mokytis, džiaugtis ir gauti naudos iš dalyvavimo sporte.
„Sportas šių ypatingų žmonių gyvenime yra labai svarbus ir stiprus veiksnys. Akivaizdžiai matau, kaip keičiasi sportuojančių žmonių gyvenimas. Jie geba įsidarbinti, yra labiau disciplinuoti, labiau savimi pasitikintys, jie turi didesnį socialinį ratą žmonių, su kuriais bendrauja, jaučiasi labiau visaverčiai“, – teigė D. Dabrilienė.
Problemos bado akis
Sportas kaip socialinis reiškinys vienija tam tikrą bendruomenės grupę, o sportuojantis žmogus yra ir fiziškai stipresnis, ir geriau jaučiasi visuomenėje. Ne išimtis – ir sportuojantys žmonės su negalia.
Tačiau problema, kai negalią turinčiam žmogui nesudaromos sąlygos sportuoti, gali tapti net psichologiniu smurtu, įsitikinęs Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentas Arnoldas Januškevičius.
„Labai opi problema – kūno kultūros pamokos, nes per jas nėra specialisto, gebančio dirbti su negalią turinčiu vaiku. Specialiosiose mokyklose kūno kultūros mokytojai pritaiko užduotis ir pratimus skirtingą negalią turintiems vaikams, bet bendrojo lavinimo mokyklose to nėra“, – atkreipė dėmesį A. Januškevičius.
Anot jo, džiugina bent tai, kad kai kuriose savivaldybėse jau randasi trenerių, kurie imasi dirbti su negalią turinčiu jaunimu.
„Bėda ta, kad dar trūksta ir žinių, kur tokie vaikai gali sportuoti, todėl ir mes, ir paralimpinis komitetas, ir kitos žmonių su negalia organizacijos situaciją stengiamės keisti. Turimes pavyzdžių, kaip negalią turintys sportininkai garsina savo šalį ir įrodinėja, kad negalia nėra trukdis ko nors siekti“, – sako A. Januškevičius.
Pranešimus smurto prieš negalią turinčius asmenis tema Seime skaitė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovė Mintautė Jurkutė, Lietuvos negalios organizacijų forumo advokacijos projektų vadovė Simona Aginskaitė, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovė Audrė Grybauskaitė.
Panelinėje diskusijoje patirtimis dalinosi ir galimų išeičių ieškojo Seimo neįgaliųjų reikalų komisijos pirmininkė M. Ošmianskienė, Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas M. Bilius, „Vilnius Social Club“ vadovas Cédric Raffier, paralimpietė Raimeda Bučinskytė, su negalią turinčiais sportininkais dirbanti Vilniaus kolegijos dėstytoja Ramūnė Motiejūnaitė, kiti šalies negalios organizacijų atstovai.
Konferencija „Negalia ir smurtas: patirtys ir kovos būdai” organizuojama, įgyvendinant Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą 2023 metų Neįgaliųjų asociacijų veikos rėmimo projektą „Paralimpinio judėjimo stiprinimas, plėtra ir teisių gynimas“.
