Prieš kurį laiką gavau laišką iš policijos. Kvietė atvykti. Pasirodo – dėl šmeižto. Tą laišką beskaitant tirtėjo iš baimės kojos ir rankos. Pagalvojau, ką dabar padariau. Ką apšmeižiau? Kodėl kažkas įsižeidė? Tokie klausimai sukosi galvoje. Juk visuomet stengdavausi išklausyti, kaip sakoma, abi puses, kad ir raukydamasis, bet vykdydamas žurnalisto pareigą ir pašaukimą, visuomet užgniauždavau ambicijas. Ypač kritikuojant dabartinę Vyriausybę ir jos darbelius. Konservatoriai su Andrium Kubilium priešakyje Lietuvoje privirė tiek košės, kad pusę valstybės paleido ubagais. Ketvirtadalį žmonių privertė bėgti iš tokios Tėvynės. Tad, pagalvojau, to betrūko, kad dar ir ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį kažkas pradėjo... Vaizduotėje keitėsi Pravieniškių kolonijos vaizdai. Juk kadaise ten pats esu buvęs, kai pulkininkas Madalovas prieš nuteistuosius buvo surengęs parodomąją riaušių malšinimo akciją. Visa tai atrodė kaip pramoga, o dabar, matyt, teks pačiam krautis mantą ir nešinam džiuvėsių ryšulėliu pamėgint susidraugat su kito pasaulio žmonėmis. Bandžiau prisiminti, ką esu blogo rašęs apie nuteistuosius. Atrodo, kad niekada apie juos nerašiau nieko blogo, todėl ant širdies pasidarė lengviau. Vyliausi, kad pritapsiu.
Į policiją nuvykau iš anksto paruošęs atsakymus, kad nieko neapšmeižiau, kad esu nekaltas. Tyrėja pasirodė esanti puiki savo darbo žinovė. Ji iš karto pasakė, kad meluoti beprasmiška. Linktelėjau galvą, tarsi parodydamas, kad sutiksiu su viskuo, ką ji pasakys. Tyrėjos kompetenciją įvertinau iš sieną nukabintų diplomų ir pagyrimų. Vienur ji geriausia metų policininkė, kitur – įspudingą mokslo karjerą padariusi pareigūnė. Na ką, Gediminai, pasakiau, reikia sakyti tiesą ir tik tiesą. Kai rankose bejėgiškai tebeglamžiau laiškelį, tyrėja ištarė žodžius, kurie tarsi lengvas vėjelis išsklaidė debesis iš dangaus ir staiga nušvito saulė. Neapšmeižiau nieko! Ničnieno. Net patvorio pelės nesu apšmeižęs. Dieve, dieve, kaip tuomet palengvėjo. Sakau, nagi, pasakykite, kodėl tuomet iškvietėt. Pasirodo, aš pats 2011 metų lapkritį kreipiausi į Generalinę prokuratūrą dėl šmeižto. Tai buvo antras kartas gyvenime, kuomet kreipiausi į prokurorus panašiu klausimu. Pirmą sykį komentaruose apšmeižė kolega, o kadangi jis viešai atsiprašė, jo pavardės minėti negalima. Tarp džentelmenų visada turi išlikti ir tokie pat santykiai. Tačiau antrąsyk šmeižto dozę papylė komentatorius, „Balsas.lt“ pasivadinęs „birute“. Ten „birutė“ rašė, kad neva esu vienas didžiausių parsidavėlių Lietuvos žurnalistikoje ir taip toliau, ir panašiai. Kreipiausi į Generalinę prokuratūrą. Juk savo žodžius reikia įrodyti, ar ne taip? Juk mes, žurnalistai, už savo parašytus (ar pasakytus) žodžius visada privalome atsakyti, tai kodėl turi būti daromos išlygos kitiems...
Ikiteisminis tyrimas truko gana ilgai. Tyrimą norėta nutraukti, bet policininkė paprašė jį pratęsti. Per tą laiką vyko susirašinėjimas su Lietuvių kalbos komisija, žurnalistų inspektore. Pastarieji dėl šmeižiko parašytų žodžių pagelbėti niekuo negalėjo. Tačiau įdomiausia, suprantama, kas apšmeižė. Pasirodo, IP adresas priklauso ne kam kitam, o Ministro Pirmininko tarnybai! Ar jūs įsivaizduojate tokį dalyką, kad kurios nors šalies Vyriausybė (šiuo atveju Lietuvos) šmeižtų savo pilietį. Jus, laisvą ir nepriklausomą Lietuvos pilietį, dirbantį šalies labui, įdedantį tokį pat mokesčių grūdą kaip ir kiti piliečiai, šmeižia Vyriausybė. Ta pati, kuri per 4 metus, kaip minėjau, ubagais paleido pusė Lietuvos. Tai koks tuomet moralinis Vyriausybės veidas turi būti, jei ji griebiasi net savo žmonių šmeižimo interneto komentaruose. Neįtikėtina, bet tokia yra tiesa! Tokia yra realybė, įrodyta DOKUMENTAIS. Ši konservatorių–liberalų Vyriausybė giriasi ant kiekvieno kampo, kiek yra padariusi gero žmonėms, o iš kitos pusės šmeižia savo piliečius. Tokią nuomonę reikšti turiu mažų mažiausiai moralinę teisę, nes iš Ministro Pirmininko tarnybos būtent man atkeliavo melas ir šmeižtas. Taip pat, kaip ši Vyriausybė žmonėms melavo dėl sėkmingai įgyvendinamos daugiabučių renovacijos programos arba 15 procentų pigesnių dujų 2011–2012 metų šildymo sezonu. Galima būtų vardinti ir vardinti.
Kitas dalykas, pamėginkite atspėti, ką į policijos užklausimą atsakė Vyriausybė. Ji parašė, neva interneto tinklo potinkliu naudojasi prie Vyriausybės akredituoti žiniasklaidos atstovai ir Vyriausybės rūmų svečiai. Taškas. Jokio noro padėti policijai, jokio noro bendradarbiauti. Netgi nepateikė nei taisyklių, kuriomis teikiamos interneto paslaugos Vyriausybėje, nei tvarkų. Gal ir būtų paprasta atsakyti – policija tų tvarkų ir taisyklių neprašė. Tačiau taip atsakyti galėtų tik visiškai nesuinteresuota savo mundūra apginti valdžios institucija. Tai reiškia ne ką kitą, o tai, jog Vyriausybėje susekti internautą yra beviltiška. Gali nuėjęs į Vyriausybę paskleisti virusų ir užlaužti visus kompiuterius – net joks šuo nesuuos, kad tai padarėte jūs. Tiesiog palaida bala. Tokia palaida, kokia, mano galva, yra ir visa ši Vyriausybė per pastaruosius beveik 4 metus, nesugebanti suvaldyti šalies ekonomikos, o įpratusi tik skolintis, skolintis ir dar kartą skolintis. Advokatai patarė Vyriausybę traukti į teismą, o tiesioginiu atsakovu – Andrių Kubilių.
Pažiūrėsim, kaip ten bus. Gal ir būtų įdomu pamatyti teisme, per Baudžiamosios bylos nagrinėjimą parodymus duodantį A. Kubilių. Be to, nebūtinai šioje byloje.
