24 metų amžiaus teisę studijuojanti Žemyna Mačiukaitė baigė smagiausią vasaros darbą, kurį laimėjo nurungusi daugiau nei 200 konkurentų. Tris savaites – nuo gegužės vidurio iki birželio pradžios – ji prižiūrėjo po Vilniaus Lukiškių aikštę zujančius robotus vejapjoves.
Jau visai netrukus Žemyna kelioms dienoms ištrūks į vieną itališkai kalbančią Pietų Europos šalį. „Puiku, kad viskas – ir darbas, ir egzaminas – baigėsi. Užsidirbau geras atostogas, tad dabar galėsiu atsipūsti prieš naujus gyvenimo iššūkius“, – džiaugiasi Žemyna.
Mergina neketina visų uždirbtų pinigų išleisti kelionėse: „Turiu svajonę. O svajonių darbo atlyginimas bus nuostabi pradžia ją įgyvendinant.“
Ar patiko šis darbas?
„Žinoma! Toks darbas patiktų bet kam, kam patinka laiką leisti atvirame ore. Man tereikėjo įsitikinti, kad rytais mano robotukai ateina į darbą, o vakarais saugiai grįžta namo,“ – nuotaikos merginai nesugadino nė ilgapirščiai, vieną naktį įsisukę į Žemynos įrankių sandėliuką. „Ir šiaip – robotukai gera publika, supratinga: patys pjauna žolę, patys įsikrauna baterijas, patys važiuoja dirbti toliau. Kol jie triūsė, aš galėjau ruoštis egzaminui, šnekučiuotis su draugais...“ – šelmiškai šypsosi mergina. Ar neprailgo laikas – juk darbo, tiesą sakant, nedaug?
„Oi, ne – Lukiškių aikštėje nuolat vykdavo kas nors įdomaus: muzikiniai ir kultūriniai renginiai, sportinės varžybos... Man, kaip teisės studentei, buvo ypač smalsu stebėti žurnalistų sujudimą prie Vilniaus apygardos teismo – ten vyko plačiai pagarsėjusios bylos skaitymai.
Be to, man labai patinka bendrauti su žmonėmis – buvo smagu stebėti, kaip mano robotukai paperka žmones. Daugelis pamilsta juos iš pirmo žvilgsnio, prašo leisti nusipaveiksluoti. Tačiau fotografuojasi robotas kaip neklusnus vaikas – kol priprašai papozuoti, paskui jį tenka pabėgioti. Net tada – šast! – ir pabėga iš kadro. Šitokia gėda...“ – nurausta.
Ar daug robotukai prisibėgiojo per šias tris savaites?
„Kilometražas daro įspūdį! Mažesnysis per tas tris savaites įveikė 102 kilometrus, o greitėlesnis didesnysis – beveik 180 kilometrų. Kiekvienas savo pievelę tiesiog išblizgino – gražu pažiūrėti!“
Jei kitais metais vėl bus rengiamas smagiausias vasaros darbas, ar bristum į tą pačią upę dar sykį?
„Žinoma! Tik šį kartą į Lukiškių aikštę dar ir kepsninę atsineščiau!“ – kvatojasi Žemyna.
