Maža, turtinga, į Vakarus palinkusi Slovėnija 2004 m. Europos Sąjungoje buvo sutikta išskėstomis rankomis, o po trijų metų ji beveik nepastebimai prisijungė ir prie euro zonos.
Tačiau po penkerių metų, du milijonus gyventojų turinti šalis gali tapti pirmąja buvusia komunistine ES valstybe, kuriai prireiks finansinės paramos, rašo „The New York Times“.
Slovėnijos premjeras Janezas Jansa praeitą mėnesį įspėjo, kad bėdos dėl skolų gali priversti jį kreiptis į ES pagalbos. O jo vyriausybė jau pažadėjo daugiau nei 4 mlrd. eurų vertės garantijų – tai daugiau nei 11 proc. šalies BVP – tam, kad padėtų bankų sektoriui išsikapstyti iš blogų būsto ir komercinių paskolų liūno.
Paskendusi recesijoje, slegiama suluošintų bankų ir skriaudžiama obligacijų rinkų, Slovėnijos ekonominė transformacija, kadaise buvusi pavyzdžiu Centrinei ir Rytų Europai, dabar pradėjo kelti abejonių.
Kai Jugoslavija žlugo 1991 m., nauja valstybė Slovėnija daugelį savo turto išlaikė savo rankose užuot privatizacijos šuoro metu pardavusi jį užsieniečiams, kaip padarė kai kurios kitos šalys.
Toks atsargumas ir pasipriešinimas pokyčiams, kuriuos būtų atnešę užsienio investuotojai, žinomas kaip „slovėniškas gradualizmas“, dabar yra persvarstomas. Kai kurie net galvoja, ar šalis nebus nukentėjusi nuo tokios daug žadančios pradžios.
Finansuodami Slovėnijos statybų bumą bankai susikrovė milijardus eurų blogų paskolų. Blogos paskolos dabar sudaro 6 mlrd. Eurų arba 12 proc. Slovėnijos bankų skolinimo portfelio.
Statybos sustojo. BVP produktas šiais metais turėtų trauktis iki 0,9 proc. O kadangi vyriausybės skolinimosi kaštai yra aukšti – dešimties metų trukmės obligacijų palūkanos neseniai pasiekė 6 proc. – vyriausybės palūkanų mokėjimai irgi tapo didesniais.
Nors vyriausybės skolinimosi poreikiai yra palyginti maži – 2013 m. planuojama pasiskolinti 1,6 mlrd. eurų – augančios obligacijų palūkanos gali išmesti Slovėniją iš skolų rinkos.
Kodėl Slovėnija atsidūrė tokioje situacijoje?
Nepaisant to, kad Šaltojo karo metu Slovėnija buvo socialistinė Jugoslavijos dalis, ji buvo susipažinusi su rinkos ekonomika. Pavyzdžiui, žemės ūkis čia niekada nebuvo kolektyvizuotas. Be to, vyki plati prekyba su Vakarais.
Tačiau Jugoslavijos žlugimas ir Slovėnijos nepriklausomybės siekimas paliko šalyje išsipūtusį nacionalinio pasididžiavimo ir, galbūt, pačių slovėnų galimybių jausmą.
Pasak profesoriaus Marjano Svetlicico iš Liublianos universiteto, sklandus įstojimas į ES bei maža priklausomybė nuo JAV rizikingo turto lėmė tai, kad slovėnai nuvertino tiek artėjančios euro zonos skolų krizės pavojų, tiek aplink juos vykstančių pasaulio ekonomikos pokyčių mastą.
Tai esą sukūrė tokią aplinką, kur Slovėnijos bankai pradėjo pasitikėti ne analize ir tyrimais, o asmenybėmis, kurioms gerai sekėsi dirbti anksčiau.
Po to sekusi šalies ekonominė katastrofa primena kitų šalių nelaimę: euras suteikė galimybę pigiai pasiskolinti, kas išaugino nekilnojamojo turto burbulą, kuris paskui sprogo.
Tačiau Slovėnijoje veikė ir specialūs veiksniai. Šalies ekonominis elitas pradėjo supirkti iš dalies privatizuotas įmones. Tai reiškė, kad Slovėnija pradėjo užsidaryti savyje, kai globalizacija keitė pasaulio prekybos tendencijas. Blogiausia, kad dauguma išpirkimų neturėjo tvirtų verslo planų, kuriuos paprastai įdiegia investuotojai iš užsienio.
Bostjanas Vasle, Makroekonomikos analizės ir plėtros instituto direktorius teigia, kad daugumą klaidų Slovėnija padarė 2005-2007 m. laikotarpiu.
„Prieš prasidedant krizei dauguma žmonių Slovėnijoje manė, kad galima išpirkti valstybės įmones remiantis vien pigiomis bankų paskolomis, kurias gavome prisijungę prie euro zonos“, - sakė B. Vasle.
Maždaug panašiu metu siūlymai struktūriškai reformuoti ekonomiką buvo palikti gulėti lentynose dėl įvairių politikų ir interesų grupių pasipriešinimo.
Per pastaruosius dvidešimt metų tiesioginės užsienio investicijos Slovėnijoje augo lėčiau nei kitose Centrinės ir Rytų Europos šalyse. Dėl to buvo apribotas naujų technologijų įsisavinimas. O tai lėmė mažesnį produktyvumą, teigia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO).
„Gradualizmo idėja nuėjo truputį per toli, - sako B. Vasle. – Pradžioje ji buvo tinkama, tačiau kažkuriuo metu ji tapo tiesiog pasiteisinimu atidėlioti struktūrines reformas.“
Šiuo metu, augant bankrotų ir blogų paskolų skaičiui, Slovėnija nori, kad užsieniečiai rekapitalizuotų jos didelį, sergantį „Nova Ljubljanska“ banką. Pasak šalies finansų ministro Janezo Sustersico, investuotojai gali būti rasti per kelis mėnesius, ar vienerius metus.
2012 m. vyriausybės išlaidas ketinama sumažinti 600 mln. eurų bei planuojama iki kitų metų galo įgyvendinti darbo rinkos reformą.
Imantis tokių pastangų tarptautinės pagalbos bus prašoma tik kai nebebus kitos išeities, teigia J. Susterisicas.
„Jei ir toliau laikysimės suplanuotų priemonių, tada manau, kad finansų rinkos į mus pažvelgs palankiai ir galimybė, kad mums reikės finansinės pagalbos bus labai nedidelė“, - sakė jis.
Tačiau tokios šnekos būdingos šalims, kurios jau anksčiau turėjo kreiptis į tarptautinius kreditorius paramos.
Tiesa, Slovėnijos ekonomika yra itin maža ir jos gelbėjimo kaina būtų beveik neapčiuopiama euro zonos šalims. Tačiau toks scenarijus suduotų dar vieną smūgį euro patikimumui ir tikėjimui, kad bendra sveika valiutos sąjunga vis dėlto yra įmanoma.
