Šilutės krašto internetinis naujienų portalas „Žinios1“ paskelbė kritikos kupiną skaitytojo laišką, kuriame jis piktinasi Šilutės ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus medikų darbu bei jų teikiamomis paslaugomis.
„Atrodo, jog šiame skyriuje žmonės paguldomi tam, - rašoma minėtame laiške, - kad kuo greičiau gautų kelialapį į Anapilį... Gal paguldomi slaugai, kad sustiprėtų, o gal sąmoningai dirbama tuo klausimu, jog greičiau atlaisvėtų lova...
Slauga ir paslaugos čia yra taip efektingai sudėliotos, kad ligonis, nors atvyksta ir geresnės būklės, bet ima tiesiog diena iš dienos nykti akyse...
Skyriuje yra teikiamos stacionarinės pirmo lygio palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos po gydymosi namuose, kai ambulatorinė pagalba tampa neefektyvi bei po stacionarinio gydymo, kai yra reikalingas tik palaikomasis gydymas ir slauga. Už šias paslaugas apmoka teritorinė ligonių kasa. Šios paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo biudžeto, bet ne ilgiau kaip už 120 dienų. Už socialinės globos paslaugas apmoka Šilutės rajono savivaldybė pagal sutartis.
Po operacijos Klaipėdos ligoninėje į Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių Šilutėje buvo atvežtas ir paguldytas mums artimas žmogus. Jis sirgo sunkia liga – vėžiu.
Žaizdos gijo labai sunkiai. Žmogus mažai judėjo, todėl beveik visą laiką gulėjo lovoje... Savaime suprantama, reikėjo jam didesnės priežiūros. Nors patys esame dirbantys, tačiau stengėmės artimąjį lankyti, kiek galėjome. Žinoma, kiekvieną dieną pas jį užeidavome. Matėme, kaip jis yra slaugomas, o tuo pačiu... ir kaip prižiūrimi kiti pacientai.
Buvo paskelbtas gripo karantinas. Pirmiausia susidūrėme su tuo, kad nebuvo leidžiama ligonį lankyti. Kažkaip sunkiai paaiškinama: miršta žmogus, nežinia, kiek jam liko laiko gyventi, o prie jo neprileidžia... Po didelių vargų vienas iš mūsų gavo skyriaus vedėjos leidimą, kad galėtų užeiti pas ligonį. Leidimas buvo tiesiog mestas į akis su begale priekaištų, kaip: „Kam tas leidimas? Ateisit po savaitės ir nieko čia baisaus neatsitiks“. Tačiau laikas juk bėga... Juo labiau, mes matėme, kad kitiems lankytojams nereikia jokių leidimų... Su jais kalbėjomės ir mums sakė, kad niekas neprašo bei leidžia laisvai užeiti pas artimuosius. Pasijutome kažkuo išskirti... Aišku, supratome, kad, matyt, reikia duoti kyšį...
Nepaaiškinama, o kaip tuomet elgiamasi su tais žmonėmis, kurie vos galą su galu suduria, kurie tikrai vos užtenka pinigų už vaistus susimokėti?.. Kokių kyšių iš jų reikalaujama? Taip, reikalaujama, nes tai skyriuje taip akivaizdu - tiesiog akis rėžia...
O ką jau kalbėti apie ligonių priežiūrą ir bendravimą su jais ar su lankytojais. Žinoma, kalbėti galime tik už save, tačiau tai, ką matėme, taip pat daug pasako.
Vaizdas toks: ligonis guli lovoje, nes judėti negali, arba yra pririštas prie lovos tam, kad nenusisegtų sauskelnių. Į palatą jam atnešama valgyti. Maistas padedamas ant spintelės. Niekas nemaitina, nepagirdo. Atėjo laikas, įėjo slaugytoja ir, viską surinkusi, išneša. Žinoma, vargšas žmogus neturėjo nei progos, nei galimybių prisiliesti prie patiekalo, o tik – akimis „paragauti“. Dar išeidama slaugytoja mesteli žodžius: „Tai ką? Bado akcija?“. Tuo viskas ir baigiasi.
Matėme savo akimis, kaip už durų, pro langelį, slaugytojos šaiposi iš kažkuo „nepatenkintų“ pacientų... Ar taip elgiamasi su sunkiais ligoniais? Ir apskritai, ar taip galima elgtis su žmonėmis? Su šunimis niekas taip nesielgia, kaip čia, Slaugos skyriuje, su žmonėmis...
Pacientai šaukia, prašo gerti, o niekas net neprieina... Arba už durų pasišaipo ir keliauja toliau.
Skaudu buvo matyti tuos ligonius, kuriuos aplanko rečiau. Vargšai taip ir merdi išdžiūvusiomis burnomis. Beje, jie kartas nuo karto apmėtomi riebiomis slaugytojų replikomis. Jei negauna vandens, tai ką kalbėti apie maistą - juk „Bado akcija!..“. Kitiems dar praeidamos slaugytojos primena, ateis artimieji, pamaitins.
Nepatenkinti slaugytojų veidai, labai grubus bendravimas, nuolatiniai nepasitenkinimai. Manau, tylėti jau nebegalima.
Keista, atvažiavus gydytojams iš Klaipėdos, slaugytojų bendravimas su aplinkiniais kiek pasikeitė. Bet tik tam kartui, kol buvo svečių...
Asmeniškai mūsų ligoniui žaizdos buvo perrišamos tik kartą dienoje, nors gydytojai iš Klaipėdos sakė, kad reikia 2-3 kartus perrišti... Prašėme slaugytojų perrišti dažniau, nes žaizda pūliavo, bet atsaku į tai gavome tik virtinę replikų.
Mūsų artimas žmogus jau iškeliavo Anapilin. Kol buvo gyvas, turėjo sąmonę, pasakojo, kokie košmarai čia, Slaugos skyriuje, dedasi... Tiesa, kai buvo karantinas, prašėme ir maisto jam perduoti, bet, deja, iki ligonio jis nenukeliavo... Kažkur pasimetė.
Keista ir tai, kad pati skyriaus gydytoja, kai buvo atvežtas pacientas, jį apžiūrėti, pasiteirauti apie savijautą, užėjo po maždaug 4 dienų nuo ligonio paguldymo...
Jauni, sveiki žmonės turi džiaugtis, kad nereikia susidurti su tokia kraupia situacija, kuri vyksta visai šalia mūsų, Slaugos skyriuje, Šilutėje.
Beje, juk ir Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje elgiamasi kaip su šunimis. Taip pat – Vidaus ligų skyriuje, kur vos ne tiesiai šviesiai sakoma: „Duok greičiau kyšį“.
Tai kur galima sulaukti padoraus elgesio, priežiūros, slaugos, jei jų nėra ten, kur labiausiai turėtų būti? Ir kiek dar ilgai gali tęstis tokia NETVARKA?
„Patys žmonės turi nustoti duoti kyšius“
VšĮ „Šilutės ligoninė“ vadovas Darius Steponkus, sužinojęs, apie ką rašoma tame laiške, taip pakomentavo:
„Pirmiausia žmonės, matydami galimai esamą netvarką Slaugos skyriuje, turėtų pranešti tiesiogiai man. Tegul ateina pas mane ir išsako visus negerumus, kokius mato ligoninės patalpose. Tikrai aš reaguosiu ir darysiu viską, kad taip nebūtų. Paskutiniuoju metu žmones galėjo paveikti ir šalyje neseniai išgarsėjęs įvykis Kauno klinikose, kur mažametė mergaitė gydoma nuo išsekimo. Šiuo atveju neteisingai yra viskas interpretuojama. Nėra keista, kad žmonės ir pas mus sureagavo bei išsako tai, kas guli ant širdies. Tačiau man pačiam sunku patikėti, kad Slaugos skyriuje gali vykti tokie, kaip aprašomi, dalykai. Kas liečia kyšininkavimą, tikrai laikomės griežtų taisyklių. Apie jokius kyšius negali būti nė kalbos. Aš griežtai neleidžiu medikams imti kyšių. Tačiau žmonės ir patys turi jų neduoti.
Kyšininkavimas turi baigtis visuomenėje ir prie to turi prisidėti patys žmonės – nebeduoti, nebrukti medikams kyšių į rankas.
Nė vienas gyventojas nė karto nebuvo atėjęs ir nesiskundė, kad kuris nors gydytojas būtų reikalavęs duoti kyšį...
Medikų misija ir dalia yra labai sunki. Daug visokių reikalavimų, dokumentų tvarkymo. Galbūt pavargę nuo kasdien ir iš pacientų artimųjų kylančių reikalavimų gydytojai kartais numeta vieną kitą repliką, nepagarbų žodį... Tačiau skyriuje pacientai badu tikrai nėra marinami. Nepamirškime, kad čia guli tikrai labai sunkios būklės ligoniai.
Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vedėja Nijolė Ramanauskienė labai maloniai bendrauja su pacientais ir kolegomis, todėl keista girdėti tokius priekaištus. Skyriuje dirbančios slaugytojos taip pat yra labai kruopščios, malonios ir rūpestingos.“ „Tai priimu, kaip didelę neteisybę“
Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vedėja N. Ramanauskienė „Šilokarčemai“ teigė:
„Perskaičiau šį laišką. Mane jis labai labai įskaudino, nes yra neatitinkantis tikrovės. Labai gaila, kad mūsų darbas yra absoliučiai neįvertinamas. Iš tikrųjų nėra taip, kaip tame laiške parašyta. Ligoniai yra prižiūrimi, bet, aišku, ne visada gaunasi toks rezultatas, kokio norėtų namiškiai. Juk čia yra atkeliami patys sunkiausi ligoniai, ir jų prognozės dažniausiai būna nelabai palankios. Ir ne visada begalima padėti.
Labai įskaudino žodžiai dėl kyšininkavimo. Ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyti, kad čia toks yra išpūstas burbulas ir jis absoliučiai neatitinkantis tikrovės. Tiesiog neturiu kaip komentuoti – kaip šitaip galima, nei jis matė, iš kažkokių nuogirdų padarė tokius apibendrinimus. Šitiek metų jau dirbu gydytoja, ir galiu pasakyti, kad tai, kas mane liečia, tame laiške yra labai išpūsta. Yra tų pasiūlymų, yra visokių, bet niekada, niekada nesusigundau. Aš dirbu, aš uždirbu, ir man nieko tikrai nereikia. Ir tai priimu, kaip didelę neteisybę. Ateikite į Slaugos skyrių, pašnekinkite žmones, namiškius, ar kažkur kažkas kažką ten duoda. Man tai yra nesuvokiami dalykai“.
„Šilokarčemai“ pasidomėjus dėl konkretaus kaltinimo „Ligoniui žaizdos buvo perrišamos tik kartą dienoje, nors gydytojai iš Klaipėdos sakė, kad reikia 2-3 kartus perrišti“, N. Ramanauskienė paaiškino:
„Tai yra tikrai ne taip. Mes konsultuojamės su mūsų ligoninės chirurgais. Jie ateina, pažiūri ligonio būklę, pataria, ir kartu su jais mes priimame sprendimą, kiek kartų reikia rišti tas žaizdas. Ir tą kartą buvo konsultuotasi su chirurgu ir jis pasakė, kad užtenka ir vieną kartą per dieną perrišti“.
Parengė Stasys Bielskis
