Nuo nepriklausomybės atgavimo praėjus aštuoniolikai metų, sovietinės okupacijos šleifas nenori būti uždarytas užmaršties skrynion. Tokie viešumon iškylantys incidentai, kaip „Šatrijos byla“, deja, yra tik pavieniai elementai tos didelės ir visaapimančios sistemos, dvigubais standartais smaugusios Lietuvą beveik pusšimtį metų.
Parlamentarė, buvusi Liustracijos komisijos vadovė Dalia Kuodytė šią savaitę pasiūlė priimti laikinąjį įstatymą, kuris leistų atiduoti valstybei sovietų saugumo dokumentus, bet neužtrauktų juos pateikusiam asmeniui atsakomybės už jų neteisėtą įgijimą ir laikymą.
Toks įstatymas, tiesa, jau buvo priimtas 2007 metais, tačiau į kvietimą pristatyti su slaptųjų tarnybų veikla susijusius dokumentus atsiliepta gana vangiai. Šįkart viliamasi, jog antras bandymas nemeluos.
D. Kuodytė tokį savo siūlymą argumentavo nerezultatyviu 2007 metais priimto įstatymo poveikiu.
„2007 metais buvo priimtas įstatymas (pagal kurį per nustatytą 2007 m. pusmetį savanoriškai grąžinę KGB, MGB ir kitų sovietų specialiųjų tarnybų dokumentus buvo atleisti nuo atsakomybės – past.), ir buvo keletas atvejų, kai dokumentai buvo grąžinti. Bet žinant, kad jų turėtų būti žymiai daugiau, manau, kad yra tikslinga tą įstatymą pakartoti. Ir truputėlį rimčiau padirbėti teikiant informaciją žmonėms apie tokią galimybę, kas, mano manymu, praėjusį kartą nebuvo padaryta“, – sakė parlamentarė.
2006 metais buvo kilęs ažiotažas, kai Liustracijos komisija, kuriai tuomet vadovavo D. Kuodytė, gavo keletą maišų su 1991-1992 metais veikusios komisijos KGB veiklai tirti archyvine medžiaga. Tuomet buvo atsisakyta identifikuoti dokumentus pristačiusį asmenį, o D. Kuodytei teko aiškintis Seime.
Paklausta apie tai, ar dabartiniam jos siūlymui turėjo įtakos ši ne visai maloni patirtis, parlamentarė patikino, kad 2007 m. priimto įstatymo priežastis ir buvo šis incidentas.
„Įstatymas ir atsirado būtent po tos mano patirties. Jį parengė Teisingumo ministerija su tikslu suteikti galimybę žmonėms atiduoti dokumentus, išlaikant anonimiškumą ir išvengiant kokio nors teisinio persekiojimo.“
Jos manymu, dabartinį laikinąjį įstatymą rengti galima remiantis tam tikrais precedentiniais atvejais.
„Manau, kad tikslinga tai daryti, ir daryti remiantis analogijomis – kai buvo atvejis su ginklais (priimtas 2006 metų rudenį – aut. past.), kuomet panašiu būdu kreiptasi į žmones ir prašyta grąžinti nelegaliu būdu laikomus ginklus. Dokumentas šiuo atveju irgi gali būti toks pat ginklas, gal net dar pavojingesnis“, – pabrėžė D. Kuodytė.
Per 2007 m. „amnestijos“ pusmetį gyventojai dokumentų grąžinime dalyvavo gana vangiai. Tačiau D. Kuodytė patikino, kad , skirtingai nei skelbta žiniasklaidos, buvo „ne dvi bylos, o du atvejai“.
„Buvo mažiausiai 2 atvejai. Kiek jų buvo konkrečiai, sunku pasakyti, nes tą galėtų žinoti tik Ypatingasis archyvas. Galbūt nuspręsta ir kažko neskelbti. Bet žinant istoriją ir tai, kaip viskas vyko su buvusios KGB dokumentais, vis dėlto drįstu manyti, kad tokių dokumentų gali būti ir daugiau“, – sakė parlamentarė.
Kapstytis praeities dulkėse ir svetimose nuodėmėse – Sizifo darbas, o visų buvusių, esamų ir būsimų komisijų, tiriančių slaptųjų tarnybų veiklą, pastangos kartais atrodo bergždžios. Ne paslaptis, jog didelė dalis ypatingai slaptų dokumentų savo metu buvo sunaikinti arba, jei ir išliko, yra akylai saugomi nuo smalsių akių.
Paklausta apie tai, ar surinkti visus išlikusius su slaptųjų tarnybų veikla susijusius dokumentus – utopija, o galbūt reali galimybė, parlamentarė atsakė diplomatiškai – „tai yra siekiamybė“.
Įdomu bus stebėti, ar šįkart galimybe išvengti teisinės atsakomybės už nelegaliai įgytas ar laikomas praeities paslaptis susidomės daugiau asmenų. Galbūt ir „Šatrijos“ byla susilauks panašaus likimo brolių ar seserų.
