Marius Eidukonis
Liaudies muzika ir liaudies instrumentai daugeliui klausytojų asocijuojasi su dainomis „Vėl gegužio žiedai“, „Mano namas vijokliais apaugęs“ ar pan. Archajišku lietuvišku instrumentu – skrabalais – grojantis Regimantas Šilinskas „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo, kad svarbu žinoti, kokį kelią pasirinkti, ir eiti tuo keliu, nesvarbu, ką apie tave galvoja kiti.
Regimantai, kaip pasirinkote skrabalus?
Su liaudies instrumentais esu susijęs nuo pat vaikystės. Grojau birbyne, paauglystėje labai domėjausi roku ir niekuomet neabejojau, kad gyvenimą susiesiu su muzika, tačiau specialiai nesirinkau liaudies muzikos. Galvojau, kad truputį pasimokysiu jos, o vėliau pradėsiu gilintis į džiazą, roką, grosiu bosine gitara, tačiau taip nenutiko.
Buvau baigęs tik muzikos mokyklą, todėl pasirinkau studijas Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Čia man pasiūlė mokytis groti skrabalais. Buvau apie juos girdėjęs, tad nutariau pasimokyti groti ir šiuo instrumentu. Pasielgiau truputį avantiūristiškai. Visą studijų laiką grojau džiazo orkestre, turėjau savo muzikos grupę, bet kartu visuomet buvo ir skrabalai. Nežinau, ar čia likimas, ar atsitiktinumas... Vis dėlto manau, kad atsitiktinumų nebūna.
Dabar grojimas skrabalais jums yra darbas, hobis ar pramoga?
Nežinau ar grojimą galėčiau pavadinti pramoga. Tai – darbas. Esu paskendęs koncertinėje veikloje ir, kaip mėgstu sakyti, sąskaitas apmoku tais pinigais, kuriuos gaunu už koncertinę veiklą.
Galima vadinti jus liaudies muzikantu?
Nepavadinčiau savęs liaudies muzikantu. Man patinka lietuvių liaudies menas, aš užaugau Lietuvoje ir man nuo mažens buvo skiepijama lietuvybė. Tačiau aš mėgstu įvairią muziką – nuo klasikos iki roko. Neišskiriu jokio muzikinio žanro.
Ar skrabalai nėra instrumentas, kuris labai riboja?
Skrabalai riboja. Bet tai – daugiau stereotipas. Visi mano, kad tai – paprasčiausi medžio drožiniai ar buvę karvių skambalai, kuriais neįmanoma nieko pagroti. Aš visiems sakau, kad tai – instrumentas, su kuriuo reikia daug dirbti, daug ieškoti ir bandyti. Tenka daug laiko sėdėti ir pačiam galvoti, kaip tuos skrabalus dar labiau prakalbinti.
Žinoma, skrabalai riboja repertuarą, nes, pavyzdžiui, su jais nepagrosi lyriško kūrinio, tačiau yra tam tikrų stilių muzika, kuri šiam instrumentui puikiai tinka. Sakykime, Lotynų Amerikos kompozitorių kūriniai. Aš jau nekalbu apie įvairias polkas, kurias galima išgirsti kiekvienoje Europos šalyje. Repertuaras didelis, bet viską reikia pačiam apgalvoti, daug dirbti ir netingėti, nes skrabalininko kelias nelengvas.
Sakoma, savoje šalyje pranašas nebūsi. Gal ir jums tai tinka?
Taip, užsieniečiai mane ir mano atliekamą muziką labiau vertina. Jiems tai – egzotiškas, nematytas dalykas, jie labiau išprusę, matę daugiau pasaulio ir tai jiems labai įdomu. Lietuviai po daugiau kaip 50 metų priespaudos ir depresijos dar ne visada suvokia savo kultūros svarbą.
Gal per mažai koncertuojate, kad pradėtų jūsų darbą vertinti?
Aš parengiu programą ir su ja keliauju per Lietuvą, tačiau reikia turėti galvoje, kad gyvename šalyje, kurią nuo vieno galo iki kito galima pervažiuoti per kelias valandas, todėl manęs žmonės paranojiškai klausia, ką grosiu naujo. Jei gyvenčiau, pavyzdžiui, tokio dydžio šalyje kaip Rusija, programos galėčiau nekeisti visą gyvenimą, nes kol pakoncertuočiau visuose miestuose, pasenčiau (juokiasi).
Amžiną atilsį Vytautas Kernagis, nors ir mokėjo daug dainų, dažniausiai dainuodavo „Mūsų dienos kaip šventė“, „Santechnikas iš Ukmergės“. Arba Stasio Povilaičio visi prašo, kad jis padainuotų „Švieski man vėl“. Žmonės nori girdėti tą, ką žino. Kad publika prašytų atlikti naują kūrinį, reikia įdėti daug jėgų, kol jis tampa atpažįstamas. Lietuva yra dainų šalis ir nedainuodamas publikai nepatiksi. Todėl labai dažnai pasirodymus pradedu skrabalais atlikdamas instrumentinius kūrinius, o baigiu dainuodamas savo kūrybos dainas.
Man tenka koncertuoti mokyklose ir gimnazijose. Neseniai koncertavau Radviliškyje, buvau Šeduvoje ir mačiau, kad jaunimas domisi, klausinėja, o aš tada mielai supažindinu su skrabalų istorija. Mes vieninteliai turime tokį instrumentą, o kitos tautos turi tik paprasčiausius medinius varpelius. Štai lietuvis Vladas Krupickas juos sukabino į eiles po keturis ir išrikiavo vienus virš kitų. Skrabalai, mano manymu, yra instrumentas, su kuriuo žmonėms būtina susipažinti, o tai, kad aš turiu darbą, rodo – esu teisingame kelyje.
Bet susidomėjimas liaudies menu menkas.
Senuoju liaudies menu daugiausia domisi profesionalai, kuriems tai yra tyrinėjimo sritis. Labiausiai žmonių nuomonę formuoja masinės žiniasklaidos priemonės. Manau, kad liaudies muzika Lietuvoje mėgstama, tačiau tauta nesidomi liaudies meno istorija.
Nesijaučiate, kad esate vienas šiame savo kelyje?
Manau, kad tai – mano likimas. Be to, aš nesijaučiu vienas. Niekas neatėjo ir neparodė man kelio, neliepė kažką daryti. Mane tik liūdina valdžios, Kultūros ministerijos požiūris į liaudies meną. Jis paliktas likimo valiai. Pažvelkime į ansamblį „Lietuva“. Muzikantai ten uždirba apie 1 500 litų. Nė vienas save gerbiantis vyras neleis sau uždirbti tiek pinigų. Kokia motyvacija atlikti savo darbą gerai? Juk reikia apmokėti sąskaitas, o kokios jos, ypač sostinėje, žinome visi. Vis dėlto skrabalai neužmiršti. Pakruojyje šiemet vyksta jau penktoji skrabalininkų šventė „Medinis žirgelis“, kur susirenka daug gražaus jaunimo. Pasekėjų yra. Žinoma, gal lygiaverčių varžovų dar neturiu, tačiau tai – tik laiko klausimas, ir džiaugiuosi, jei dėl to, ką darau, esu kažkam pavyzdys.
Tai koks jūsų tikslas?
Savo tikslu nelaikau lietuvių liaudies meno skleidimo. Daug kas tai, ką darau, vadina kiču ar panašiai, tačiau aš siekiu parodyti, kad yra toks instrumentas, kaip skrabalai, kad jis lietuviškas, kad grodamas juo supažindinu pasaulį su lietuviškumu. Aš nenoriu knaisiotis po lobynus ir ieškoti autentikos. Juk negyvename XVIII ar XIX amžiuje. Mūsų gyvenimas kitoks. Kitokia buitis. Anksčiau žmonės dainuodavo iš nuobodulio dirbdami ar pramogaudami. Šių dienų autentika visai kitokia: klausytis muzikos galima koncertų salėse, per radiją, kompiuterius. Galų gale net ir padainavęs autentiškai nežinai, ar tai – tikra autentika. Viskas, ką darau, darau iš širdies ir matau, kad žmonėms tai patinka.
Gyvenate kaime. Nepykstate vadinamas kaimiečiu?
Anksčiau tai gal ir erzindavo, tačiau perskaičiau vieną kinų patarlę, kurioje teigiama, kad tai, ką kiti galvoja apie tave, yra ne tavo reikalas. Ja dabar ir vadovaujuosi. Man svarbiausia, kad jaučiu, jog viską darau teisingai, sąskaitas apmoku iš savo veiklos. Tegul mane vadina kas kaip nori. Visa Lietuva yra kaimas, o jei dar pradėsime skirstytis į miestiečius ar kaimiečius... Nematau skirtumo, kur žmogus gyvena – Klaipėdoje, Kaune ar Vilniuje. Etikečių klijavimas neturi prasmės. Pagalvokime, kas tas Vilnius ir kiek jame vilniečių. Į sostinę suvažiuoja iš visur, tad tikrų vilniečių ten – tik saujelė.
Neketinate grįžti į miestą?
Jei prieš keletą metų nebūtų taip susiklosčiusios aplinkybės, dabar gyvenčiau Vilniuje, tačiau nusipirkau namą ir jame likau. Apskritai niekada nemaniau, kad, būdamas panevėžietis, atsidursiu Žemaitijos kaime, iš kurio dabar nenoriu išvažiuoti, nes čia graži gamta, o miegoti šviežiame ore visuomet geriau. Apskritai svarbu, kur žmogus dirba, o ne kur miega.
