Pastaraisiais metais Lietuvoje prasidėjo diskusijos dėl žymių asmenų, ypač oficialių valstybės pareigūnų, laidojimo ypatumų. Daug aistrų sukėlė velionio prezidento Algirdo Mykolo Brazausko laidotuvės. Buvusios Jungtinės Karalystės vadovės Margareth Thatcher laidotuvės – gera proga palyginti šalių ir epochų tradicijas.
Padarytas precedentas
Iki Lietuvos krikšto 1387 metais mirę vadovai buvo iškilmingai deginami. Vėliau, kaip pastebi istorikas Tomas Baranauskas, laidojant apskritai niekas nebedegintas – krematoriumas Kėdainiuose atidarytas tik neseniai. Valstybės vadovai buvo laidojami katedrose ir bažnyčiose – Jogaila palaidotas Vavelio katedroje Krokuvoje (Lenkija), o Vytauto palaidojimo vietos ieškota Vilniaus arkikatedroje. Kiti iškilūs žmonės buvo laidojami šventoriuje. Santykis su Bažnyčia išlieka aktualus ir šiandien.
Humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas Saulius Kaubrys mano, kad lyginti prieš porą metų vykusias prezidento A. M. Brazausko laidotuvių kol kas nėra su kuo.
„Atsiminkime, kad 1918–1940 metais prezidentais buvę asmenys laidoti vėliau, kai Lietuva jau buvo okupuota: tiek Aleksandras Stulginskis, tiek Kazys Grinius, tiek Antanas Smetona. Tad Lietuva, kaip nepriklausoma šalis, neturi valstybės vadovo laidojimo tradicijų. Reikalas tas, kad dabar visi orientuosis į A. M. Brazausko laidotuves. Tradicijos formuosis būtent pagal tai, viskas bus lyginama pagal šį precedentą“, – pabrėžė S. Kaubrys.
Šalies vadovų pagarba
Lengviau lyginti garsių literatų ar kitų iškilių asmenų laidotuves. 1932 metais birželio 28 dieną mirė poetas Jonas Mačiulis-Maironis. Laidotuvės buvo labai iškilmingos, vyko daug pagerbimo renginių.
Šalia vėliavų su gedulo kaspinais buvo ir kariuomenės garbės rikiuotės. Kalbą sakė pats prezidentas A. Smetona. Karstas iš pradžių buvo nuleistas į Kauno arkikatedros bazilikos požemius šalia ten palaidoto vyskupo Motiejaus Valančiaus.
Poeto Justino Marcinkevičiaus laidotuvės 2011 metais irgi buvo nacionalinio masto. Kalbą taip pat sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Taip pat stovėjo karių rikiuotė, nors velionis nebuvo oficialus valstybės asmuo.
Panašiai neseniai palaidotas ir poetas Marcelijus Martinaitis – karstą nešė kariškiai.
Kai 2011 metais į Plungės kapines atgulė vienas stambiausių šalies verslininkų Bronius Lubys - kalbą jo laidotuvėse rėžė tuometinis premjeras Andrius Kubilius. Iš Jonavos laidotuvių eskortas vyko į Plungėje esančias kapines, kuriose jau laukė didžiulė žmonių minia, mokiniai laikė rankose žvakutes.
Legendiniai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, 1933 metais perskridę Atlantą ir žuvę Vokietijoje (pakeliui iš New Yorko į Kauną) irgi laidoti ypatingai. Šiuo metu jų kūnai ilsisi Aukštųjų Šančių karių kapinėse, tačiau ten jie atsidūrė ne iš karto. Tų metų liepos 23 dieną, lydim 50-60 tūkstančių žmonių minios, kūnai buvo pervežti į koplytėlę Vytauto kapinėse (dabar Ramybės parkas). Vėliau kūnus buvo nutarta balzamuoti. Procedūra truko 9 mėnesius, o visuomenė palaikus pamatė 1934 m. liepos 17 d. Jau pirmąją dieną Medicinos fakulteto rūmų koplyčioje lakūnus aplankė apie 30 tūkst. kauniečių. Sovietams ateinant kūnai paslėpti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos rūmų sienos nišoje, kur išgulėjo iki 1963 metų.
Hierarchijos pokyčiai
Diktatoriškose šalyse, kuriose save sudievinančių imperijų vadų ir net jų vietininkų okupuotose teritorijose atranka būdavo slepiama, laidotuvės padėdavo atpažinti tą, kuris pakeis išėjusįjį kojomis į priekį.
Sovietmečiu aukštųjų asmenų laidotuvės irgi turėjo tą pačią monumentaliąją ar ritualizuotą raišką, kuri buvo būdinga valstybiniams minėjimams.
Kaip nurodė istorikas Vilius Ivanauskas, jų metu buvo galima spręsti apie tikrąją aukštųjų asmenų hierarchiją, lyderystės perėmimą mirus svarbiausiems asmenims. „Susiklostė tradicija, kad sovietų generalinio sekretoriaus laidotuvių komisijos pirmininkas tapdavo naujuoju lyderiu. Antai sovietinės kompartijos lyderio Konstantino Černenkos laidotuvių komisijos pirmininkas buvo Michailas Gorbačiovas. Visi suprato, kad šalies vadovu dabar taps jis. Sovietinėse respublikose tai tam tikru lygiu taip pat atsikartodavo“, – pasakojo jis.
Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras Saulius Grybkauskas pridūrė, kad buvusio sovietų statytinio Lietuvoje Antano Sniečkaus laidotuvėse ši tradicija buvo pažeista.
„Tik sužinojus apie A. Sniečkaus mirtį, 1974 metų sausio 22 dieną buvo sukviestas Lietuvos komunistų partijos centro komiteto (LKP CK) posėdis, vadovaujamas antrojo sekretoriaus Valerijaus Charazovo.
Antrasis sekretorius, kaip Maskvos atstovas, negalėjo pretenduoti į pirmojo vietą, o kartu ir į laidotuvių komisijos pirmininko pareigas. Laidotuvių komisijos pirmininku buvo paskirtas tuometinis Lietuvos ministrų tarybos pirmininkas Juozas Maniušis.
Tačiau V. Charazovas netikėtai apsiėmė parengti ir pasakyti kalbą Vilniaus sporto rūmuose, kur buvo pašarvotas A. Sniečkus, nors kiti LKP CK biuro nariai bandė jį atkalbėti. Buvo žinoma, kad A. Sniečkus ne visada sutarė su antruoju sekretoriumi, kritiškai žiūrėjo į tokių Maskvos prievaizdų atsiuntimo praktiką.
Komunistinės intrigos
Vis dėlto J. Maniušiui nepavyko užimti A. Sniečkaus vietos. Tam pasipriešino A. Sniečkaus aplinkos žmonės – Motiejus Šumauskas, Kazimieras Liaudis, Jonas Januitis ir kiti. Jiems pavyko įtikinti SSRS vadovą Leonidą Brėžnevą, kad respublikos lyderiu turi tapti bet kuris, tik ne J. Maniušis.
Aiškus lyderis buvo Petras Griškevičius. Apie tai V. Charazovas informavo SSRS pilkąjį kardinolą Michailą Suslovą. Prasidėjusios rinkimų batalijos galėjo būti priežastis, kodėl į A. Sniečkaus laidotuves neatvyko M. Suslovas. Tai sukėlė respublikos nomenklatūros nusistebėjimą. Buvo žinomi draugiški A. Sniečkaus ryšiai su M. Suslovu nuo pat šio vadovavimo Visos Rusijos komunistų (bolševikų) partijos centro komiteto biurui Lietuvoje 1944–1946 metais“, – pasakojo istorikas.
Per laidotuves budėti prie A. Sniečkaus karsto dabar nebeveikiančiuose Vilniaus sporto rūmuose buvo verčiami vaikai – pionieriai su kaklaraiščiais. Kai kurie jų, kaip mena liudininkai, apsvaigę nuo vainikų kvapų, apalpo.
Didesnis dėmesys kultūros veikėjų, mokslininkų laidotuvėms parodydavo aukštesnį velionio statusą sovietinėje sistemoje, jų veiklos, darbų svarbą ideologijai, palyginti su kolegomis.
Apie kultūrininkų laidotuves sovietmečiu V. Ivanauskas sako: „Jei pažiūrėtume į nuotraukose užfiksuotas Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus (NKVD veikėjas ir propagandinis rašytojas – red. past.) ar Teofilio Tilvyčio (sovietinis poetas) laidotuvių akimirkas, matytume, kad juos pagerbia pati aukščiausia okupacinės administracijos vadovybė.“
Gerai arba niekaip?
Laidotuvės ir požiūris į mirusį vadovą savotiškai atskleidžia ir kintančią istorinę interpretaciją. Pavyzdžiui, primena V. Ivanauskas, po garsiosios 1956 metų tuomečio SSRS vadovo Nikitos Chruščiovo kalbos, kurioje buvo smerkiamas Stalino kultas, pastarojo kūnas buvo iškeltas iš mauzoliejaus ir perlaidotas.
A. M. Brazausko laidotuvių peripetijos irgi tapo dingstimi politiniam apsižodžiavimui bei tipiškam ginčui, ar tikrai „apie mirusį kalbėti tik gerai arba niekaip“. Mėginusieji suabejoti iškeliavusios asmenybės tobulumu ir nuopelnais katalikybei, į kurios šventovę partijos kolegos atkakliai siekė jį įnešti, buvo apšaukti barbarais ir visokeriopai gėdinami.
Atsisveikinant su buvusia Jungtinės Karalystės premjere M. Thatcher būta gausybė protestų, per kuriuos kairiųjų aktyvistai ir anarchistai ją vaizdavo kaip raganą, džiūgauta, kad jai jau „skambina varpai“. A. M. Brazausko kulto išpažintojai veikiausiai būtų patyrę šoką, jei Lietuvoje būtų buvę kas nors panašaus.
Aukštyn kojomis
Mirus Seimo nariui Juliui Veselkai, kurį didžioji dalis žiniasklaidos laikė marginaliu ir tuščiaviduriu rėksniu, viskas pasikeitė. Daugybė televizijos laidų, kaip ir A. M. Brazausko ar kitais atvejais, transliavo „In memoriam“ tipo laidas ir negailėjo liaupsių bei panegirikos velioniui.
Jo laidotuvės taip pat nepraėjo be karinės rikiuotės, nors šis politikas visada itin skeptiškai vertino Lietuvos kariuomenę ir nevengdavo aršių pacifistinių kalbų. J. Veselka yra sakęs, kad kariuomenė mūsų valstybei išvis nereikalinga.
Tokią padėtį Mykolo Romerio universiteto docentas istorikas Ramūnas Trimakas aiškina paprastai: „Daug baudžiavos, okupacijų, priespaudos amžių išmokė apraudoti mirusius ponus, kad ir kokie jie būtų. Toks jau lietuvių tautos „auklėjimo“ rezultatas.“
Tad vietoj išvados lieka priminti šiek tiek makabrišką anekdotą: gera turėti žmoną lietuvę – bent kapais pasirūpins.
TIK FAKTAI
Lietuvos prezidentas A. Smetona buvo palaidotas 1944 metais Klivlande (JAV), o 1975 metais jo palaikai perkelti į Ohajo valstijos Chardono miesto „All Souls“ kapines.
Prezidentas A.Stulginskis, po temties miręs 1969 metais, palaidotas Kaune, Panemunės kapinėse.
Prezidentas K. Grinius mirė 1950 metų birželio 4 dieną Čikagoje (JAV). 1994-ųjų spalio 8 dieną urna su jo palaikais parvežta į Lietuvą ir iškilmingai perlaidota netoli tėviškės – Selemos Būdos kaime (Kazlų Rūdos sav.).
Nebeveikiančiuose Vilniaus sporto rūmuose, kuriuose 1974 metais buvo pašarvotas okupacinės administracijos vadovas A. Sniečkus, 1991 metais buvo pašarvotos Sausio 13 dienos, Medininkų žudynių aukos.
