W. A. Mozarto gimtadienį Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šventė įspūdingu renginiu – „Requiem“ kaip amžino gyvenimo simbolį su teatro ir miesto muzikinėmis pajėgomis interpretavo Saulius Sondeckis.
Nuo dievybės link prekės ženklo
Austrų kompozitorių Wolfgangą Amadeus Mozartą teisėtai galima laikyti ne tik Zalcburgo bei Vienos, bet ir vienu žmonijos talento bei genialumo simbolių. Netrukus po jo mirties, jau XIX amžiuje, genialusis kompozitorius tapo reikšmingiausiu kulto objektu. Pirmasis jį dievu titulavo žymusis rusų poetas A. Puškinas. Lemtingai ištaręs „Tu, Mocartai, – dievas!“, ne tik surado taiklią stilistinės poetinės hiperbolizacijos priemonę, tačiau ir prisidėjo prie to, kad jau netrukus kilo tikrasis Mozarto asmenybės garbinimas, laikui bėgant prilygęs ypatingam religiniam kultui. Ir nors šalia egzistuoja ir kitų žymiausių kultūros istorijos veikėjų (V. Šekspyro, J. S. Bacho ir kt.) sudvasinimas, tačiau nė vienas iš jų negali būti prilygintas „dieviškojo Amadėjaus“ kultui.
„Ypatingasis kultas“ suteikia ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Nereikia stebėtis, kad šiandien daugeliui W. A. Mozartas geriau žinomas ne kaip kompozitorius, stebinantis kūrybinio palikimo gausa ir įvairiapusiškumu, savo kūrybos novatoriškumu (išryškėjusiu visuose muzikiniuose žanruose, prie kurių prisilietė – nuo operos iki simfonijos), bet kaip mūsų mobiliuosiuose telefonuose neretai skambančiu „foniniu autoriumi“ (Simfonijos g-moll tema) ar W. A. Mozarto saldumynų, likerio prekės ženklas. Be abejo, neretai tai trikdo. Kita vertus, šis nepasotinimas utilitarumas skatina ir buitinį, kūniškąjį, bet vis dėlto sudvasinimą.
Gal tai per ilgos įžanginės „parafrazės“, bet jos padeda atskleisti tą kultūrinį kontekstą, kuriame su tokiu įkarščiu didžioji dalis muzikinės ir kultūrinės visuomenės sausio 27-ąją minėjo 250-ąsias genialiojo kompozitoriaus gimimo metines.
Klaipėdos muzikinio „Mozarteumas“
Šiai datai skirtą ištisą renginių ciklą, truksiantį iki pat W. A. Mozarto mirties dienos (gruodžio 5-osios) rengia Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.
Komiškoji opera „Figaro vedybos“, Simfonijos g-moll pristatymas kartu su P. Čaikovskio „Pikų damos“ fragmentais „XXXI Klaipėdos muzikos pavasaryje“, specialiai kuriama opera vaikams apie dramatiškai žaismingą (dramma giocoso) W. A. Mozarto gyvenimą (šio genialaus kompozitoriaus vaidmenį planuojama patikėti Deividui Norvilui-Deiviui), pagaliau metus trunkančių renginių ciklą užbaigsianti operos „Don Žuanas“ premjera ženklina savotišką Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Mozarteumą“.
Gimtadienį šlovino „Requiem“
Kad apie ypatingą W. A. Mozarto kultą buvo prabilta išties ne be reikalo, liudija ir sausio 28 vakarą uostamiesčio muzikiniame teatre įvykęs masoniškas projektas. Teatro kvietimu profesorius dirigentas Saulius Sondeckis pristatė rafinuotą ir kiek netikėtą (kalbant apie pirmuosius du koncerte atliktus kūrinius) W. A. Mozarto kūrinių programą persmelktą slaptosios masonų ložės dvasia. Beje, slaptosios masonų brolijos egzistavimas ar sąsajos su jais čia paminėti neatsitiktinai. Masonų ložė „Memphis“ Klaipėdoje įsikūrė visu dešimtmečiu anksčiau, nei jos nariu tapo nemirtingojo „Requiem“ autorius...Ne taip dažnai koncertiniai projektai uostamiestyje lydimi įspūdingo žiūrovų antplūdžio. Šįkart buvo būtent taip. Verta akcentuoti ir tai, kad „dieviškojo Amadėjaus“ ir maestro Sauliaus Sondeckio gerbėjų gretose buvo galima išvysti publikos iš viso Vakarų Lietuvos regiono, šeštadienio vakarą tiesiog šturmavusių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro prieigas. Sprendžiant iš publikos reakcijos, nusivylusių nebuvo. O lygiai kaip salėje sunkiai tilpo žiūrovai, scenoje vos išsiteko atlikėjai: du chorai – Klaipėdos mišrus choras „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas) ir Klaipėdos muzikinio teatro choras, vadovaujamas vyriausiojo chormeisterio Vladimiro Konstantinovo, taip pat teatro orkestras ir solistai Svetlana Konstantinova (sopranas), Dalia Kužmarskytė (mecosopranas), Algirdas Janutas (tenoras) bei Artūras Kozlovskis (bosas).
Akimirka – ir salės šurmulys nuščiuvo: Saulius Sondeckis pakėlė rankas. Orkestras užgrojo taip tyliai, taip jautriai. Regis, vos liesdami stygas griežė styginiai, vos alsavo pučiamieji. Iš pradžių dideliame susikaupime nuskambėjo „Masonų gedulinga muzika“ („Maurerische Trauermusik“, K 477). Kulminacija akimirką subangavo ir tapo puikia įžanga motetui „Ave Verum Corpus” (K 618). Abiejų chorų jungtinės pajėgos ne mažiau už orkestrą nusipelno gražiausių komplimentų. Paskutinis moteto akordas (beje, re mažore) nuosekliai „išsirišo“ į garsųjį „Requiem“ (K 626) re minorą, kuris šįsyk suskambėjo netikėtai originaliai.
Sondeckio „Requiem“ interpretacijoje ryškiai jautėsi takoskyra tarp dviejų pagrindinių būsenų – mirties kaip susitaikymo, paklusimo, susigyvenimo su ja ir masoniško maišto, atkaklaus pasipriešinimo mirčiai jausmai. Ir vis dėlto mirtis šį vakarą po visų konfrontacijų su ja įsivyravo kaip pagrindinė ir aukščiausia substancija – ne tragedija, sielvartas, o amžinoji šviesa ir išsigelbėjimas. Muzikos skleidžiamas būsenas subtiliai papildė šviesos „partitūra“ – teatro šviesų dailininkas Donatas Šimonis padėjo publikai pamiršti, kad Klaipėdos muzikinis teatras anaiptol nėra nei puošnus, nei jaukus. Dar daugiau, ne sykį (ypač „Lacrymosos“ dalyje) muziką lydinčios spalvos leido jai dar giliau skverbtis klausytojo sąmonėn – ir tai, ką girdėjom, ir tai, ką matėm, užvaldė visa apimančiu teatro stebuklu.
Deja, orkestro ir chorų subtiliam spalvingam muzikavimui kiek nusileido solistai – gal jiems pritrūko bendrų repeticijų: juk Mozarto „Requiem“ solistų kvartetas – tarsi mažasis choras turi kurti pakopinės dinamikos dramaturgiją. Tačiau šį kartą atrodė, kad visas ketvertas tarsi kokiose varžytuvėse stengėsi pasirodyti vienas už kitą geriau. Bene įspūdingiausiai nuskambėjo „Tuba mirum“ (solistas S. Sugintas – trombonas) ir „Benedictus“ dalys.
„Slaptoji brolija“ – teatro bičiulių klubas
Maestro Sauliaus Sondeckio pakilimas į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną tapo simboliniu ir tuo požiūriu, kad būtent tą vakarą teatre buvo realizuota dar viena naujosios jo vadovės A. Žigaitytės-Nekrošienės idėja. Savo egzistavimą pradėjo oficialus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bičiulių klubas. Pirmajame jo susirinkime jau po W. A. Mozarto kūrinių programos atlikimo dalyvavo garsiausi Klaipėdos meno, verslo, kultūros veikėjai, visi tie, kurie nėra abejingi muzikos ir teatro menui. Drąsiai galima teigti, kad tiek garsių žmonių išvysti vienoje vietoje nėra toks dažnas reiškinys. Nuo šiol žadama reguliariai kartu mėgautis amžinosiomis muzikos vertybėmis, klasikos žavesiu ir šiandienos atradimais, susitikimais, diskusijomis, muzikinėmis kelionėmis laike ir erdvėje, premjerų laukimu – visu tuo, kas ir taps šio klubo (užgimusio masonų muzikos fone) brolijos ženklu.
Į visus atėjusius pagerbti žymiojo Vienos klasiko W. A. Mozarto besikreipdama Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė teigė, kad akistatoje su mirtimi perkainojamos visos vertybės, nes jos akivaizdoje netenka prasmės vienadienės detalės, trumpalaikių puošmenų akimirksnio spindesys. Svarbu išlieka tik tai, kas įgyja prasmę ir gyvena mūsų vaikuose, vaikaičiuose, provaikaičiuose, jų mintyse ir darbuose, jų vaikų vaikuose... Tai ir šlovina „Requiem“.
„Kilkime aukštyn ir tobulėkime kartu. Lieskimės prie tų, kurie yra aukšti“, – vakaro įžanginėje kalboje sakė Muzikinio teatro vadovė ir bičiulių klubo iniciatorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. „Naujojo klubo narystė, – kalbėjo teatro vadovė, – tai ne tik lengvatos ir malonumai. Tikiuosi, kad visi, įstoję į šį klubą, padės mums statyti naująjį teatrą, nešdami plytą po plytos.“
Reikia manyti, kad naujo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastato idėja abejojančių šį vakarą išties nebuvo. Begalė susirinkusiųjų, net iš pačių atokiausių Žemaitijos vietovių tik dar kartą patvirtino ne tik kad ši idėja kilo pačiu laiku, bet ir kad ji yra neišvengiama būtinybė.
