Šiaulietė, į kurios rankas pateko gerai žinoma Brolių Grimų pasaka „Raudonkepurė“, suglumusi. Knygoje gausu iliustracijų, kuriose vaizduojamas vyno butelis. Juk Japonijoje vaikams uždraustas rodyti gerai žinomas animacinis filmas „Na, palauk!“ dėl to, kad rūkydamas vilkas rodo blogą pavyzdį.
Moteriai smalsu, koks literatų požiūris į tokio pobūdžio vaikų literatūrą. Ar joje pasitaiko panašių pavyzdžių? Argi nedaroma kokia nors neigiama įtaka vaikams, kurie mato, skaito, varto tokias knygeles?
„Etaplius.lt“ skaitytojos pastebėjimą komentuoja Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros vedėja prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė.
„Viena pačių gražiausių Brolių Grimų pasakų – „Raudonkepuraitė“ – labai gerai žinoma ir Lietuvoje. Kiek spektaklių pastatyta – ir profesionaliojoje scenoje, ir suvaidinta pačių vaikų nesuskaičiuojamuose karnavaluose, kitose šventėse… Vaikystėje perskaitęs – negali pamiršti: įstringa atmintin ir mergaitės raudono aksomo kepurė, ir baisi scena, kurioje vaizduojama, kaip vilkas praryja senelę, o paskui ir Raudonkepuraitę! Brrr… Kraujas stingsta. Bet vaikai būtent taip (tarsi skiepus) išgyvena baimę ir patiria laimingos pabaigos džiaugsmą. Senelė, Raudonkepuraitė išgelbėtos, vilkas nubaustas!
Broliai Grimai (beje, ir prancūzų rašytojas Charles’is Perrault (Šaltis Pero) pamini, ką gi savo krepšelyje Raudonkepuraitė nešė negaluojančiai senelei pasistiprinti. Mama dukrai sako: „Še tau, mieloji, luistelis pyrago ir butelaitis vyno, nunešk senelei, ji silpna, pasiligojusi, turės šio to širdžiai atsigauti. Paskubėk, kol dar nekaršta, tik žiūrėk, eik gražiai ir niekur nesuk iš kelio, kad nepargriūtum ir butelio nesudaužytum, – ką tada nuneši senelei. Kai įeisi, nesidairyk po visus kampus, o visų pirma pasakyk: „Labas rytas“. (Iš vokiečių kalbos vertė Adomas Druktenis, 1999 m.)
Po baisiųjų įvykių „senelė suvalgė pyragą, išgėrė Raudonkepuraitės atneštą vyną ir vėl atgavo jėgas“. Bet ne vynas čia svarbus, o baisus ir pamokantis nuotykis, nutikęs mažajai mergaitei: nuo šiol ji žinos, kad negalima iš kelio sukti ir miške su nepažįstamais kalbėtis. O, be to, kokia rūpestinga mama – ji rūpinasi savo sena motina, siunčia jai lauktuvių (gražus pavyzdys, kaip reikia mylėti pasiligojusius tėvus, apskritai senus žmones, nepamiršti jų).
Šiukštu negalima folklorinės ar literatūrinės pasakos primityvinti, ieškoti joje to, ko nėra. Vaikas, skaitydamas šią pasaką ar jos klausydamasis, tikrai nesureikšmins vyno butelio, jei to neryškins pasakos sekėjai, interpretuotojai. Juk šiame tekste vynas tėra detalė. Tačiau leidėjams primityvinti, vulgarinti kūrinį, lįsti į autoriaus tekstą, pavojingai adaptuoti – jokiu būdu nevalia. Negi reikėtų vyną pakeisti, pavyzdžiui, kokakola (o ji gal dar blogiau nei geras vynas…) ar kokiu politiškai korektišku dietiniu ekologiniu gėrimu? Be to, svarbu pastebėti, kad Raudonkepuraitė to vyno ir negėrė, ji miške rinko gėles (mergaitė renkasi kitus vertės objektus), vynu vėliau stiprinasi senelė, suaugęs žmogus. Studentai, su kuriais aptarėme šią situaciją, vienbalsiai gynė Brolius Grimus. Juk ir Biblijoje, kaip sakė jie, minimas vynas.
Gal išties nereikia visko bijoti? Juk toje pasakoje yra ir kur kas labiau šokiruojančių dalykų: vilkas praryja senelę, tada Raudonkepuraitę, paskui medžioklis miegančiam vilkui prakerpa pilvą, vėliau į jį prikemša didelių akmenų, tuomet vilkas pabunda (siaubo filmo vertas epizodas!), sunkūs akmenys neleidžia jam pajudėti, ir vilkas gauna galą. Tai juk nepalyginamai baisiau nei vyno butelis pintinėlėje! Išeitų, kad reikia uždrausti šią pasaką arba bet jau žymėti ženklu N-14.
O ką tuomet daryti su Vytauto V. Landsbergio pasaka „Petro nuotykiai vyne“ iš jo garsiosios knygos „Obuolių pasakos“? O ką rašo vaikų knygos karalienė V. Žilinskaitė žiauriame apsakyme „Antras gurkšnis“ arba Kazys Saja apysakoje „…kurio nieks nemylėjo“? Ten – anaiptol ne šviesūs dalykai. Ar iš viso galima rašytojams rašyti, o vaikams skaityti apie vaikų gyvenimą sudėtingose šeimose ar kriminaliniame pasaulyje? Juk ir ten kalbama ne tik apie vyno butelį…
Vaikas gimsta, auga, bręsta, gyvena ne rožiniame kiškučių pasaulyje. Ir jis, deja, turi tai suprasti, turi prie tokios realybės prisitaikyti, įgauti imunitetą. Juk kai einame su mažu ar didesniu vaiku į parduotuvę, mes jam akių neužrišame, nors į jo akiratį gali patekti (ir patenka!) ne tik vyno butelių, bet ir kitokio alkoholio prikrautos lentynų lentynos. O televizija, šeimos šventės, pagaliau – gatvė? Aplinkui – toli gražu ne vien blaivininkų pasaulis. Vaikui svarbu Pavyzdys. Svarbu, kaip suaugusieji su vynu elgiasi, kada, kiek ir kaip jį geria ar negeria. Antai Pietų šalyse vandeniu skiesto vyno vaikams per pietus įpilti nėra tabu. Simbolinė gero vyno taurė pasaulio nesugriaus, netgi priešingai – mokys vaiką saiko, kultūros ir pagarbos vynui – tauriam gėrimui, jei jį vartoji tauriai. Žinoma, tai nereiškia, kad vaikai turi ragauti vyno, bet ir nėra tragedija, jei vaikas aptiks žodį „vynas“, paminėtą grožiniame tekste.
O Brolių Grimų pasaka, kaip sakyta, juk ir nėra apie vyną (apie jį nemažai yra rašę kiti poetai, rašytojai, ir prancūzai, ir lietuviai). Ši klasikinė pasaka nepropaguoja alkoholizmo, Brolių Grimų ketinimai buvo kiti, galime tuo neabejoti. Tai mūsų problema – kokie mes esame skaitytojai, kaip suvokiame tekstą. „Raudonkepuraitė“ – vertinga pasaka, kuri įkvepia vaikus ir net kitus rašytojus.
Antai Janoschas, pasaulinio garso šiuolaikinis vokiečių vaikų rašytojas, žaidžia Brolių Grimų pasakų motyvais. Jis parašė pasaką „Elektrinė Raudonkepuraitė“, bet vyno motyvo neišmetė: čia elektrinė Raudonkepuraitė nešasi „elektrinį butelaitį elektrinio vyno“. O skandinavų rašytoja Märta Tikkanen apie Raudonkepuraitę parašė net romaną, tik jau suaugusiam skaitytojui…“
