Kodėl? Dar suprastume, jei darbdavys vienaip ar kitaip leistų suvokti, kad darbuotojai ligoniai jam nereikalingi. Įstatymai atleisti neleidžia, bet juk „susitarti“ galima visaip. Tačiau kaip gali nemokėti ligos pašalpos? Gal nustatė, kad tas ligonis tik tariamas? Pasirodo, ne – ligonis tikras. Ir liga ne mirtina, tačiau komplikuota, o pastaruoju atveju, pasak laiško autorės, tiesiogiai trukdanti dirbti. Diagnozės neįvardysime – tai būtų neetiška. Bet to, ne ji čia svarbiausia. Kita vertus, žmogus ilgai gali būti gydomas dėl įvairių ligų. Taigi, skaitome.
Vietoj ligos pašalpos – pažyma, kad tebesergi
„Prieš kelerius metus dėl vieno susirgimo man nustatytas mažesnis darbingumo lygis (anksčiau buvusi III neįgalumo grupė – red. past.). Tačiau pernai staiga užpuolė visai kitos ligos. Manau, kad tas, kuriam kada nors buvo sugipsuota dešinė ranka, apie jokį darbą kompiuteriu, kai negali nei pirštų, nei riešo pajudinti, negali nė sajoti. Ką ten kompiuteriu – net dantų šepetėlį ir šaukštą teko į kairiąją ranką perimti“, – rašo Julija.
Moteris pasakoja, kad nuolat lankėsi poliklinikoje, buvo siunčiama konsultuotis pas aukštesnio lygio specialistus, tačiau liga traukėsi labai pamažu. Tik daugiau kaip po poros mėnesių įvairių vaistų gėrimo jai buvo pasiūlytos fizioterapijos bei kitos procedūros.
„Šios procedūros turėjo padėti išjudinti sustingusius sąnarius, tačiau patys gydytojai įspėjo, kad krūvį reikia didinti labai pamažu, nes paskubėjus vėl gali prasidėti komplikacijos, – tęsia Julija. – Trečiam mėnesiui baigiantis poliklinikos gydytojai mane įspėjo: kadangi turi „grupę“, nedarbingumo lapelį jie galės tęsti, bet daugiau kaip už 90 dienų ligos pašalpos „Sodra“ nemokės. Galvok, ką darysi, patarė man gydytoja. Sako, gal bandyk tartis, kad į darbą tik porai valandų ateisi, gal santaupų turi ir dar kokį mėnesį gali neiti į darbą“.
Pasak moters, gydytojai aiškino, kad po truputį pradėti dirbti būtų net naudinga, bet neskubant ir pernelyg nevarginant rankos. „Tik įdomu, ar daug darbdavių sutiktų, kad užduotį, kurią paprastai galima atlikti per porą valandų, atlikčiau per 4–5? O jei ir sutiktų – kaip jie „pasvers“, kiek man mokėti?"
Moteris pasirinko kitaip. Iš pradžių paprašė, kad darbdavys leistų jai panaudoti atostogų likutį, o vėliau dar porą savaičių turėjo tą nemokamą pažymą. Kadangi ilgai išgyventi iš vos kelis šimtus litų siekiančios neįgalumo pensijos negalėjo, nusprendė rizikuoti.
„Ir štai jau dvi savaitės aš dirbu. Bandau viską suspėti, bet po 3–4 valandų intensyvaus darbo jau tenka vartoti nuskausminamuosius, o kai kurių specifinių užduočių iki šiol negaliu atlikti. Po darbo vis dar skubu į procedūras. Poliklinikoje teiravausi, gal mane gali anksčiau pasiųsti į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą – svarsčiau, gal ten laikinai nustatytų mažesnį darbingumo lygį ir gaučiau šiek tiek daugiau pinigėlių pensijos, o tada prašyčiau darbdavio leisti laikinai dirbti puse etato... Tačiau atsakymas buvo neigiamas. Taip ir vargstu, nerimaudama, ar liga „neatkris“ visu rimtumu“, – baigia savo pasakojimą Julija.
Ministerija: apribojimai nustatyti ir neįgaliems, ir sveikiems
Galima būtų teigti, kad Julijai savotiškai pasisekė. Mat jei tokia nelaimė ją būtų ištikusi geru dešimtmečiu anksčiau, ligos pašalpą ji būtų gavusi vos 30 dienų per metus. „90-ies dienų ribojimas galioja nuo 2002 metų. Iki tol dirbantiems neįgaliesiems susirgus, ligos pašalpa buvo mokama tik iki 30 kalendorinių dienų per metus“, – informavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) specialistai, kai portalo balsas.lt žurnalistai papasakojo jiems šią istoriją.
Pabrėžę, kad toks ligonis tikrai nelieka be pajamų, nes jam ir toliau mokama „Sodros“ netekto darbingumo (invalidumo) pensija, ministerijos atstovai patikino, kad poliklinika, išduodama nedarbingumo pažymą p. Julijai, pasielgė taip, kaip numatyta įstatymuose.
„Toks ligos pašalpos mokėjimo terminas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme (9 str. – red. past.) jiems nustatytas dėl to, kad šie asmenys jau gauna iš „Sodros“ netekto darbingumo (invalidumo) pensijas, kompensuojančias dalį darbo pajamų, kurias žmogus praranda dėl to, kad jis jau anksčiau tapo iš dalies nedarbingas“, – aiškina SADM specialistai. Anot jų, būna atvejų, kai žmogui tam tikras nedarbingumo lygis nustatytas, tačiau netekto darbingumo pensija jam neskiriama. „Tokiu atveju ligos pašalpa mokama bendra tvarka ir 90 kalendorinių dienų terminas netaikomas“, – priduria jie.
Apribojimai, kiek galima tęsti vadinamąjį biuletenį mokant ligos pašalpą, nustatyti ir darbingiems asmenims – 122 kalendorinės dienos, o tam tikrais atvejais ir ilgiau. „Jei žmogus serga ilgiau, tačiau su pertraukomis, nedarbingumo pažymėjimas gali būti išduodamas ir 153 kalendorines dienas. Skirtumas tik toks, kad kai žmogui nustatytas mažesnis darbingumo lygis (invalidumas), šios dienos skaičiuojamos per kalendorinius metus, t.y. nuo sausio 1-osios iki kitų metų sausio 1-osios, darbingiems asmenims, sergantiems iki 122 dienų – per metus nuo tos dienos, kai jie susirgo, pavyzdžiui, nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 10 d., o jei asmens darbingumas buvo sutrikęs su pertraukomis, 153 dienų terminas skaičiuojamas per paskutinius 12 kalendorinių mėnesių“, – aiškina SADM.
„Tarkime, dėl nelaimingo atsitikimo darbe asmuo buvo laikinai nedarbingas nuo 2013 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. sausio 12 d., (119 dienų nepertraukiamai), o nuo 2014 m. sausio 29 d. asmuo vėl tampa laikinai nedarbingas, sakykime, dėl nelaimingo atsitikimo buityje. Jei jis vis dar bus laikinasis nedarbingas, 2014 m. kovo 3 d. sueis 153 dienų terminas (12 mėnesių laikotarpis nuo 2013 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 14)“, – pateikia pavyzdį ministerijos atstovai.
Užsitęsus gydymui – siuntimas į komisiją
Jei darbingo žmogaus sveikata vis dar yra sutrikusi, nedarbingumo pažymėjimas gali būti išduodamas ir ilgiau negu 122 ar 153 dienoms. Tiesa, tik tam tikrais atvejais.
„Kai panaudotos visos galimos medicininės priemonės, bet žmogus vis dar serga, o jo sveikatos būklė atitinka darbingumo lygio nustatymo kriterijus, ne vėliau kaip po 122 (arba 153) kalendorinių dienų) sveikatos priežiūros įstaigos Gydytojų konsultacinė komisija (GKK) asmenį siunčia darbingumo lygiui nustatyti į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (NDNT)“, – aiškina SADM specialistai. Pastaruoju atveju ligos pašalpa mokama iki darbingumo lygio nustatymo dienos.
Tačiau jei darbingo amžiaus asmens sveikatos būklė neatitinka darbingumo lygio nustatymo kriterijų, o sutrikimas yra laikinas, į NDNT jo niekas nesiųs. Tokiais atvejais ligonio sveikatos būklę vertina GKK, kurios posėdyje dalyvauja ir „Sodros“ atstovas. Jei GKK, pripažįsta, kad asmuo vis dar yra laikinai nedarbingas, jis gydomas toliau, o nedarbingumo pažymėjimas tęsiamas tol, kol sergantysis atgaus darbingumą. Ligos pašalpa pastaruoju atveju bus mokama visą sirgimo laiką.
Visai kiti kriterijai taikomi kai ligoniui jau anksčiau nustatytas tam tikrą darbingumo lygis ir jam paskirta netekto darbingumo pensija. Pastaruoju atveju suėjęs 90 dienų terminas visai nereiškia, jog reikia skubiai kreiptis į NDNT pakartotinai.
„Tikrai nebūtina laukti nustatyto termino pabaigos. Kreiptis galima pablogėjus sveikatos būklei, bet tik tada, kai yra išnaudotos visos medicininės priemonės, nes darbingumo lygis gali būti nustatomas tik tada, kai gydymas yra baigtas. Kol ligos gydymas nebaigtas, į šį susirgimą nustatant darbingumo lygį nebus atsižvelgiama, nes neįmanoma nustatyti, kokios įtakos ligonio darbingumui tai turės ateityje. Todėl, kol tęsėsi gydymas, ponios Julijos ir nesiuntė į NDNT“, – portalo balsas.lt skaitytojai atsako SADM. Anot ministerijos specialistų, atsižvelgiama ir į tai, ar gydymo prognozės bus palankios išgijimui.
Kita vertus, nereikia nerimauti, jei dėl ligos žmogus negali laiku kreiptis dėl pakartotinio darbingumo lygio nustatymo. „Darbingumo lygis bus nustatytas atgaline data – nuo tos dienos, kai baigėsi anksčiau nustatytas terminas. Tuomet NDNT įvertins visus gydančio gydytojo siuntime nurodytus sveikatos sutrikimus, visas diagnozes. O jei gydytojas matys, kad ir po gydymo išliks organizmo funkcijų sutrikimų, jis duos siuntimą į NDNT pakartotiniam darbingumo lygio vertinimui nelaukdamas, kol baigsis anksčiau nustatyto Darbingumo lygio terminas“, – aiškina SADM.
Kai sunku, bėdoje nepaliks
Žmogus tikrai nelieka be pragyvenimo šaltinio, o valstybė visomis galimomis priemonėmis – „Sodros“ mokamomis išmokomis, valstybės teikiama parama, socialiniu draudimu ir kt. – stengiasi padėti jam išgyventi sunkų periodą, teigia SADM atstovai. Į klausimą, kaip konkrečiai padedama sunkioje padėtyje atsidūrusiam ligoniui, jie atsako, kad atsižvelgiama į konkrečią situaciją.
„Ilgai sergantiems apdraustiesiems NDNT nustato profesinės reabilitacijos paslaugų poreikį. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatyta, kad tokiu atveju ligos pašalpa mokama iki pirmosios dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje dienos. O toliau mokama profesinės reabilitacijos pašalpa, kuri skiriama už dalyvavimo šioje programoje laikotarpį. Ji mokama tol, kol asmuo taps darbingas arba bus pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu. Tiesa, profesinė reabilitacija, kurios metu mokama pašalpa, negali tęstis ilgiau negu 180 kalendorinių dienų“, – aiškina ministerija.
Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikis, aiškina SADM, nustatomas asmenims, kurie be jų negali dirbti ankstesnio darbo pagal įgytą profesinę kvalifikaciją arba kito darbo, atitinkančio jų profesinę kvalifikaciją. Taip pat tuomet, kai dėl ligos, sveikatos būklės ar organizmo funkcijų sutrikimų žmogus negali įgyti naujos kvalifikacijos ar atlikti kitos profesinės kvalifikacijos reikalaujančių darbų. Tuomet vertinami medicininiai, funkciniai, profesiniai ir kiti kriterijai, kurie turi įtakos žmogaus profesinės reabilitacijos bei įsidarbinimo galimybėms, aiškina SADM.
SADM patarimas poniai Julijai
Ministerijos atstovų teigimu, ponia Julija ir kiti, atsidūrę panašioje padėtyje, kai pragyvenimui laikinai turi vos kelis šimtus litų, tikrai nebus palikti likimo valiai. Tereikia žinoti, kur kreiptis.
„Valstybė teikia piniginę socialinę paramą nepasiturintiems gyventojams, kurių darbo, socialinio draudimo ir kitos pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra nepakankamos – kai jie negali užsidirbti pragyvenimui būtinų lėšų ir išnaudojo visas kitų pajamų gavimo galimybes“, – aiškina SADM atstovai.
Jie primena, kad įvertinus gaunamas pajamas bei turimo turto dydį, tokiems gyventojams gali būti mokama socialinė pašalpa, garantuojanti minimalias lėšas pagrindiniams fiziologiniams poreikiams (išlaidoms maistui, drabužiams) patenkinti. Ji skiriama, kai šių asmenų per mėnesį gaunamos vidutinės pajamos yra mažesnės negu 1 valstybės remiamų pajamų dydis, kuris šiuo metu yra 350 litų. Be to, nepasiturintiems gyventojams gali būti skiriamos būsto šildymo išlaidų, išlaidų karštam bei šaltam vandeniui kompensacijos, kurios iš dalies padengia būsto išlaikymo išlaidas.
Ministerija primena, kad Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas numato, kad asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jei: 1) asmens nuosavybės teise turimo turto vertė neviršija turto vertės normatyvo; 2) asmens pajamos yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas; 3) kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš minėto įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų.
Savivaldybių administracija, patikrinusi bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašiusi buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą gali skirti socialinę pašalpą ir tada, kai asmens vidutinės pajamos šiek tiek viršija valstybės remiamų pajamų dydį (ne daugiau kaip 70 Lt arba 20 proc. per mėnesį).
Savivaldybė taip pat turi teisę iš savo biudžeto skirti vienkartinę pašalpą, pavyzdžiui, kompensuoti būsto išlaikymo išlaidas, padengti įsiskolinimą už būstą ir kita. Be to, savivaldybės administracija turi galimybę labiausiai nepasiturinčius gyventojus remti maisto produktais iš intervencinių atsargų. Dėl socialinės pašalpos ir kompensacijų reikėtų kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybę arba seniūniją.
