1986 metais Černobylyje nugriaudėjęs atominės elektrinės sprogimas iš teritorijos išvijo apie 350 tūkstančių ten gyvenusių žmonių. K. Mackevičiūtė sako, kad miestas dabar kaip visiška ramybės oazė be jokio chaoso ar šurmulio.
„Daug metų, gal nuo 14-os domėjausi Černobyliu ir jau seniai norėjau aplankyti tą vietą. Po sprogimo man ji visad įspūdingai atrodė, nes ten toks apleistas miestas – mašinų, žmonių nebėra, ten nieko nevyksta, ramu. Ir kažkaip atsirado laiko, tai pagalvojau: „velniai nematė, važiuoju į Černobylį“. Ir kai ten nuvykau, kažkaip net nesinorėjo išvažiuoti.“
Legali kelionė – kaip paprasta ekskursija
2 kartus po apleistą teritoriją keliavusi mergina Černobylyje praleido 20 valandų. Didelį įspūdį paliko nuo sovietmečio stovintis karinis objektas – radiolokacinė DUGA antena, kuri pritraukia ekstremalus, norinčius užlipti ant nestabilios struktūros. Antenų aukštis beveik kaip 50 aukštų namo, ilgis – beveik kilometras.
Ji sako, kad keliaujant pagal taisykles daug nepamatysi, nes daugelis vietų – draudžiamos.
„Jei važiuočiau į kelionę po Černobylį pagal taisykles, verta būtų ten važiuoti tik dėl DUGA antenos ir dėl pačios elektrinės. Aš net stovėjau ir žiūrėdama į anteną galvojau: kaip, po galais, žmogus pastatė tokį dalyką?!
Ten važiuojant tikrai reikėtų daryti daugiau, nei galima, nes pereiti per legalius objektus išeitų visai kaip paprasta ekskursija.
Įėjus į pastatus visiškai kitoks jausmas – jie visai apleisti, nuo stogų matosi visas miestas. Legalių objektų ten nėra labai daug ir net neįsivaizduoju, kiek laiko ta ekskursiją tęstųsi, jei pagal taisykles lankyčiausi. Ruošiuosi ten važiuoti trečią kartą ir tikrai manau, kad važiuosiu ir ketvirtą, ir penktą kartą.“
Mergina sako, kad planuojant daryti kažką, kas nutolę nuo taisyklių, kiekvienam reikia pasverti atsakomybės mastą ir tinkamai apgalvoti kelionę.
Pasiruošimas – kaip į žygį
„Ruošiantis kelionei tik užsiregistravus gauni laišką, ko reikia ir gali prireikti. Imi tokius paprastus dalykus kaip žibintuvėlis, rūbai persirengimui, kaukės, pirštinės, nes jos buvo būtinos. Tiesa, niekas jų nesidėjo“, – pamini ji.
Išvažiuojant iš teritorijos turistai tikrinami jau griežčiau – tikrinamas jų radiacijos lygis, mašinos.
„Išvažiuojant iš zonos ateina toks vyrukas su dideliu dozimetru, skenuoja mašinas dėl radiacijos, o mes pereiname per tokius dozimetrus, pro kuriuos mato radiacinį lygį. Jei žalias – praeini, raudonas – jau ne. Bet dar man neteko girdėti, kad kas nors nebūtų praėjęs“, – pasakoja Klaudija.
Po Černobylio platybes dažnai vaikšto stalkeriai – turistai nelegalai, kurie zonoje kuriam laikui apsistoja, ten miega.
„Man teko bendrauti su lietuviais stalkeriais, kurie nevažiavo nei į vieną legalią kelionę po Černobylį. Jie nusipirko mašiną, susirado gidą, kad pravestų ir 5 dienas pragyveno pačiame Černobylyje. Aš tikiuosi, kad ir man išeis kartu su jais susiplanuoti tokią kelionę su kelių dienų pagyvenimu tenai.“
„Net buvau save pagavus mąstant, kad norėčiau čia gyventi“
Dažnai matomas Černobylio vaizdas atrodo lyg po apokalipsės – išmėtyti žaislai, aptrupėję, griūvantys pastatai bei mutantai gyvūnai. Pašnekovė atskleidžia, kad „vaiduoklių miestas“ skleidžia ramybę nuo įprasto miesto šurmulio, o televizijoje kuriamas vaizdas dažnai atitrūkęs nuo tikrovės.
„Žmonės mano, kad Černobylis kaip filmuose po 30-ies metų išliko lygiai toks pats, kaip po sprogimo. Jie galvoja, kad nuvažiuosi į Černobylį ir pradėsi irti nuo tos radiacijos.
Iš tiesų kai kurie pastatai priminė kažkiek Lietuvoje esančius apleistus statinius. Bet kai pradėjome toliau vaikščioti po žmonių apleistus pastatus, butus ir pradėjome rasti visokius daiktus, nuotraukas, matėme daug knygų išmėtytų, lankėme ir apleistą mokyklą.
Užėjus matant tą vaizdą atrodo, kad visi viską paliko ir tiesiog išėjo.
Ten netgi tokia ramybė – žmonių, mašinų, jokio chaoso nėra. Net buvau save pagavus mąstant, kad norėčiau čia gyventi, nes tas jausmas tikrai neapsakomas“, – atskleidžia Klaudija.
Ekstremalios kelionės metu ji apsilankė prie pačios elektrinės, pavaikščiojo po apleistus pastatus, nors juose lankytis draudžiama. Mergina sako, kad tai pavyko dėl to, kad Ukrainoje su policija susitarti žymiai lengviau.
Radiacija baimės nekėlė
Baimė merginos neišgąsdino. Nors apie Černobylį sklando įvairių istorijų, kai kuriose vietose radiacijos lygis toks pat, kaip ir Lietuvos miestuose.
„Prie elektrinės buvau ir ten laiko iš tiesų, kiek būni, niekas neskaičiuoja, bent jau anksčiau neskaičiavo. Ten buvome tiek, kiek norėjome. Kelis kartus sėdėjau net ir tame kauše [juo nuo sprogusio Černobylio AE 4 reaktoriaus buvo šalinami degantys grafito gabalai – aut. past.].
Dideli radiacijos kiekiai buvo tame kauše, nes aparatas rodė tikrai didelius skaičius, didesnius, nei prie pačios elektrinės. Daug žmonių man tikrai sakė, kad lauks grįžtant su trečia ranka ar koja. Tada kaip ir patikėjau tais magiškais dalykais, nors ten nuvažiavus vietomis radiacijos lygis visiškai normalus yra – toks pats, kaip ir Lietuvoje einant mieste.
Lendant į tą kaušą man sakė, kad ten pavojinga ir žmogus yra po pasisėdėjimo miręs, bet aš kažkaip tos baimės visai nejaučiau“, – dalinasi keliautoja.
„Normaliu būti neįdomu“
Trečiąjį kartą važiuojant į apleistą teritoriją ji tikisi pamatyti grožį, kurį atveria ruduo.
„Įspūdis kiekvieną kartą vis didesnis išlieka, nes aš dabar pirmą kartą važiuosiu rudenį. Sakoma, kad Černobylis pats gražiausias rudenį, nes medžių lapai jau nukritę ir važiuojant pro visus kaimus atsiveria visas teritorijos vaizdas“, – kalba Klaudija.
Savo kailiu tyrinėjusi apleistus Černobylio kampelius panevėžietė sako, kad po Černobylį slampinėti važiuoja ekstremalai, kurie nebijo laužyti taisyklių.
„Šarūno Jasiukevičiaus frazę „normalūs į Černobylį nevažiuoja“ man norėtųsi pakeisti žodžiais „normaliu būti neįdomu“. Visi, kurie ten lankosi yra ekstremalai, kurie gyvena taip, kaip jie nori. O visi kiti, kurie save vadina „normaliais“ gyvena pagal nerašytus visuomenės standartus, pagal kuriuos daug ko negali daryti. Aš nenoriu būti ribojama standartų.“
