Nuo bombų priversta bėgti jauna šeima planavo saugiai evakuotis vos už 20 kilometrų nuo namų, tačiau kelionė virto į kelis tūkstančius kilometrų. Tačiau tai jaunai šeimai, auginančiai sūnelį, padėjo likti gyviems.
Šiaurinė Saltivka yra labiausiai nukentėjęs Charkivo rajonas. Karas čia palietė visus. Dauguma namų yra labai stipriai apgadinti arba visiškai sugriauti. Karas palietė ir kiekvieną Charkivo gyventoją. Ir tie žmonės, kurie atvyksta į Saltovką dirbti, turi savo ne mažiau šokiruojančių istorijų.
Ivanas dirba šiukšliavežio vairuotoju ir Šiaurinę Saltivką pažįsta kaip savo penkis pirštus, nes dažnai čia dirbdavo. Tačiau dabar nebeatpažįsta šio gyvenamojo rajono – jis labiausiai nuniokotas karo Charkivo apskrityje.
„Buvau šoke, neturėjau žodžių tiesiog nuo to, ką pamačiau. Daug draugų man tai pasakojo. Bet kai atvažiavau ir pažiūrėjau į visa tai... Neturiu žodžių“, – kalba šiukšliavežio vairuotojas Ivanas.
Rusijos pradėto karo Ukrainoje išvakarėse Ivanas buvo darbe. Per pirmuosius sprogimus supratęs, kad prasidėjo karas, vyras iškart nuskubėjo namo pas savo šeimą. Jo namai – Charkivo priemiestyje. Netrukus gyvenvietę okupavo rusai. Vyras sako, kad aplenkė okupantus: dar kiek ir būtų buvęs atskirtas nuo šeimos. Su žmona Ivanas augina 6 metų sūnų.
„Atvažiavo kareiviai ir apsigyveno netoli namų. Jie pradėjo apšaudyti Charkivo miestą. Iš pradžių buvome name, o paskui nuėjome į rūsį, nes buvo labai daug triukšmo ir baisu. Vaikas išsigando“, – pasakoja Ivanas.
Tai buvo paskutinis lašas, sako Ivanas. Rusijos kareiviai elgėsi bjauriai: daug gėrė, grasino vietos gyventojams, grobė žmones, taip pat šaudė tiesiog prie gyvenamųjų pastatų. Todėl jauna šeima nusprendė išvykti į Charkivą. Iki miesto – tik 20 kilometrų, bet ten taip ir nepateko.
„Jie neleido Charkivo link, galėjo ir nušauti. Turėjau pažįstamą, kuris bandė išvykti į Charkivą. Jo automobilis buvo apšaudytas“, – sako Ivanas.
Vienintelis galimas variantas buvo bėgti į saugias Europos šalis, tik per Rusiją. Jų gyvenvietė yra netoli Belgorodo srities, rusai į ten praleido žmones.
„Nuvykome į Belgorodą, ten nakvojome. Mano klasės draugas išvyko šiek tiek anksčiau. Nakvojome pas jį. Paskui link Sankt Peterburgo, po to per Estiją, Lietuvą, Latviją, Lenkiją, taip išvykome į Vokietiją“, – pasakoja Ivanas.
Ir tokių istorijų – ne viena. Vien Ivanas žino daugiau nei dvi dešimtis kolegų, kurie buvo priversti taip bėgti. Dauguma žmonių jau grįžo namo. Vyras sako: ir Vokietijoje buvo gerai, bet norėjosi namo. Šeima grįžo ir Ivanas vėl pradėjo dirbti. Dabar jis išveža buitines atliekas iš jau sunaikintos Šiaurinės Saltovkos.
„Manau, kad tai labai svarbu net karo metu. Miestas turi būti švarus visą laiką, nes jei jo nevalys, bus dar nejaukiau. Todėl reikia bent kažką daryti mieste, kad viskas kuo greičiau susitvarkytų“, – tikina Ivanas.
Jei šeima jo nebūtų laiku išvykusi, nežinia, ar visi dabar būtų gyvi. Dabar jie nuomojasi būstą ir tiki, kad greitai viskas susitvarkys. Vyras svajoja dar padovanoti sūnui laimingą vaikystę. Be raketų ir sprogimų.
