Tačiau nepaisant apgailėtino vargšo reputacijos, yra dalykas, kurio jam, pasak leidinio „Business Insider“, būtų galima pavydėti: jo atostogų. Arimas ir derliaus nuėmimas buvo žiauriai varginantys darbai, tačiau valstietis galėjo mėgauti nuo 8 savaičių iki pusmečio atostogomis.
Bažnyčia, žinodama, kaip sulaikyti gyventojus nuo sukilimo, įvedė dažnus ir privalomus šventadienius. Vestuvių, gimimo ar mirties progos galėjo reikšti savaitę šėliojimo, o kai į miestą atkeliaudavo žonglieriai ar sporto rungtys, valstiečiai tikėjosi gauti laisvo laiko pramogoms. Be to, dar buvo „šventi“ sekmadieniai, o po žemės darbų valstiečiai taip pat turėjo laiko poilsiui.
Ekonomistė Juliet Shor nustatė, kad itin aukštų atlyginimų laikotarpiais, tokiais kaip XIV a. Anglija, valstiečiai galėdavo dirbti ne daugiau 150 dienų metuose. „Reuters“ publikacijoje prilyginamas modernusis šiuolaikinis žmogus po metų darbo džiaugsis 8 atostogų dienomis.
Tiesa, ekonomistas Timas Worstallas savo atsake šiam prilyginimui pateikė argumentą, kad „negalima lyginti nesulyginamus“. Viduramžių valstietis, anot jo, turėjo visiškai kitus įsipareigojimus ūkyje, o darbas laukuose buvo tik maža dalelė kasdienių darbų, įskaitant ir gyvulių priežiūrą, kuriuos jis turėjo atlikti. Specialistas taip pat pažymėjo, kad minimos darbo valandos galėjo būti tik lažas pas žemvaldį, o likęs laikas dar turėjo būti skiriamas ir savo ūkeliui prižiūrėti.
Netrukus pasieksime Viduramžių standartus?
Tačiau siekis turėti daugiau laisvo nuo darbo laiko dažnai yra siejamas su išsivysčiusios visuomenės poreikiais. Dar praėjusiame šimtmetyje Johnas Maynardas Keynesas, vienas iš moderniosios ekonomikos kūrėjų, yra išsakęs savo žymiąją mintį, kad išsivysčiusios ekonomikos iki 2030-ųjų pasieks tokį lygį, kad šalis atspindės ne jų darbas, o laisvalaikio užsiėmimai. Tačiau kol kas ši projekcija į ateitį neatrodo išsipildysianti.
J. Shor darbo istorijos tyrimai rodo, kad žmonijos darbo tempo lūžiu tapo XIX a. Kai darbininkai pradėjo kovą dėl 8 valandų darbo dienos, jie nebandė nieko radikalaus ar naujo, labiau siekė atstatyti tai, prie ko buvo pratę jų protėviai, prieš prasidedant industrializacijai ir elektros revoliucijai.
„Gyvenimo tempas tuo metu buvo lėtas, netgi laisvas; darbo sparta atpalaiduojanti, – pažymėjo J. Shor. – Mūsų protėviai gal ir nebuvo turtingi, tačiau jie turėjo daug laisvo laiko.“
Ji siūlo nukeliauti 200, 300, ar 400 metų atgal ir surasti, kad dauguma žmonių nedirbo labai ilgų darbo valandų. Prie privalomų sekmadieninių šventimų, viduramžiais valstiečiai galėjo mėgautis pertraukomis pavalgyti, o dieną dažnai dar skirdavo laiko ir popietiniam pokaičiui.
Straipsnyje taip pat paliečiama švenčių dienų problema JAV, kuri dažnai yra aptariama ir Lietuvoje, pavyzdžiui, – prekybos centrų darbo reglamentavimas šventinėmis dienomis. Daugelis amerikiečių darbuotojų turi dirbti šventinėmis dienomis, o „laisvos“ dienos dažnai taip ir lieka nepanaudotos. Net jeigu ir ilsimės, dažnas XXI a. darbuotojas tikrina el. paštą ar „tikrinasi paskutines naujienas“.
Dažniausiai tokiais atvejais yra kaltinamas pats darbuotojas, kad nesugeba išsireikalauti to, kas jam priklauso. Tačiau sudėtingėjant darbo paieškai, jaučiant nesaugumą dėl darbo vietos ir vyraujant silpnoms darbuotojų profsąjungoms, darbuotojai gali neturėti pasirinkimo, tik priimti bendrai nusistovėjusią ar pavienių įmonių nustatytą tvarką.
Pasaulyje, kuriame priėmimas į darbą ar kontrakto nutraukimas priklauso nuo „noro“, nėra taip lengva kelti savo reikalavimus.
JAV prezidento Franklino Ruzvelto 1933-iaisiais paskelbtas „Naujasis kursas“ suteikė darbininkams sąlygas, kurias iš esmės dar Viduramžiais kaip savaime suprantamas priėmė fermų darbuotojai ir meistrai, rašoma „Business Insider“. Tačiau nuo pat 1980-ųjų situacija pradėjo tik blogėti. Palaipsniui dingstant ilgalaikėms darbo sutartims, žmonės pradėjo migruoti iš darbo į darbą, todėl ilgas įdirbis daugiau nereiškia papildomų laisvų dienų. Augantis valandinio ar ne pilno etato darbų populiarumas reiškia, kad daugelis tokių darbuotojų garantuotas atostogas mato kaip tolimą miražą.
Ilgų darbo valandų pasekmės
Anot Ekonomikos bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos (OECD) duomenų, graikai, su savo tragiška ekonomika, dirba daugiau valandų, negu kiti Europiečiai. Vokietijos, vienos galingiausių pasaulio ekonomikų, darbuotojai yra antri nuo galo pagal išdirbtų valandų skaičių. Nepaisant daugiau laisvo laiko, vokiečiai yra aštunti pagal produktyvumą Europoje, tuo metu kai ilgas valandas darbo vietose zulinantys graikai pagal produktyvumą užima 24 vietą iš 25.
Be ekonominio efektyvumo, darbas be atostogų ir laisvų dienų griauna santykius šeimose ir paties darbininko sveikatą: yra įrodyta, kad poilsio trūkumas daro įtaką depresijos ir ankstyvų mirčių skaičiui.
