Brokuotieji vyrai, kurių tinkamumą giminei tęsti „išbrokijo“ Bobos – Jėgos, taip išmesdamos juos už Prigimties (gimties) Gimdos – Gamtos nustatytų gyvenimo ribų, vėliau patys, jau susigalvoję savąją sistemą (kol kas – iš mažosios raidės), pasiskelbė, kad tai ne juos išmetė, o jie patys atsisakė pasaulio ir, esą, dėl to tapo kažkokie šventesni. Beje, kitų dviejų Knygos religijų praktikuojamas naujagimių apipjaustymas kaip tik tą „pasaulio atsisakymą – nugalėjimą“ ir reiškia, krikščionybė – greičiausiai paties Kristaus dėka – tiek šiuo, tiek daugeliu kitų atvejų yra palyginti normalesnė šito nevidoniško programavimo versija. Taip visiški netikėliai tapo savo pačių išrinktaisiais – žyniais. Kaip žinia, gyvenimas pilnutėlis paradoksų – taip ir čia būtent šitie žyniai, paskelbę Prigimtį už įstatymo ribų (o tuo pačiu ir Moterį – Gimdą prilyginę „nuodėmės indui“), norėdami išlaikyti savo galią nežinantiems, turėjo studijuoti prigimti (o ką gi daugiau?) ir būtent tą ir darė. Taip nori nenori jie ir sukaupė daugiausiai žinių. Iš jų išaugo dvi konkuruojančios kastos – mokslininkai ir dvasininkai. Vėliau vėl ne mažiau paradoksaliu būdu, kaip reakcija į vieną praregėjusį dvasininką, vardu Liuteris, beje, supratusį ir praktiškai įtvirtinusį savo gyvenimu, kokia svarbi gyvybei yra moteris, šios dvi srovės susijungė į vieną, kai jėzuitai „užsiėmė švietimu“ ir pradėjo steigti universitetus – Vilniaus universitetas taip pat ne išimtis (čia tam atvejui, jei kas imtų aktyviai kliedėti apie mokslo pasaulietiškumą). Tačiau kaip bežiūrėtume, ideologinį pamatą dabartinei Sistemai (taip, visam tam, kas ir funkcionuoja kaip civilizuoto žmogaus pasaulis) padėjo būtent tie brokuotieji pusvyriai, kuriuos Bobos – Jėgos atmetė, kaip nepilnaverčius reproduktorius, o ne gerojus (žr. ankstesnius šio ciklo tekstus).
Žinoma, gudrumu apėjus atviros konkurencijos dėl išlikimo dėsnį, jo vieton reikėjo prakišti ką nors tokio, su kuo net didžiausi galiūnai būtų priversti skaitytis – čia ir buvo sugalvotas Įstatymas, patvirtintas ne siap kuo, o „Dievo žodžiu“. Iš senesnių rašytine forma mus pasiekė Hamurabio kodeksas, hieroglifais išmargintos egiptiečių stelos ir, žinoma, garsioji Biblija. Pastarąją mes daugiau ar mažiau žinome ar bent jau panorėję galime pasiskaityti (aišku, tokią ypatingą knygą ir skaityti reikia ypatingai, tačiau tai jau ne šio straipsnio tema). Kuo tie – o ir visi vėlesni – žmonių išgalvoti įstatymai pasižymi? Ogi draudimais – ten juk viskas negalima. Iš tų dešimties vertingų nurodymų, kuriuos nuo kalno nuleido Mozė, tik vienas (!) sako, ką daryti, gi visi kiti – ko ne. Pagaliau net tas pozityvusis („Gerbk savo tėvą ir motiną, kad tau sektųsi ir šioje žemėje ilgai gyventum.“) nesunkiai gali būti suvokiamas, kaip „gerbk tradicijas (įstatymus) ir neturėsi problemų“, t.y. nešokinėk prieš valdžią. Žyniai, kurdami įstatymus, jau tada pasižymėjo savanaudišku gudrumu ir nereikia labai stebėtis, kai koks mūsų laikais gyvenantis jų palikuonis ima ir iššaukia pagal reikalą kokią nors dvasią, pvz. Konstitucijos – ta publika visados mąstė anapusinėmis kategorijomis, kadangi šiapus jie – paprasčiausias brokas.
Tačiau gerai suteptus žynių vežimo ratus (Sistemą) vos vos nedemontavo ne kas kitas, o Kristus. Švari siela ir aštrus, godulio neaptemdytas protas fariziejams pasirodė toks pavojingas, kad jie pagal visus savo susikurtus įstatymus nužudė jį baisiausia iš tais laikas galimų mirčių ir „kad kraujas neliktų giminėje“ padarė tai svetimomis rankomis. Pasaulietinė valdžia – romėnai – nujausdami problemą, bet aiškiai stokodami ateities vizijos, tą juodą darbą ir padarė. Šitoji praktika, kai Bažnytinis teismas, faktiškai atlikęs savo darbą, atiduoda auką į pasaulietinės „teisėtvarkos“ rankas, vėliau bus išplėtota Šventosios (!) Inkvizicijos, kai „Bažnyčios globos atsisakę atskalūnai, kuriems toji Bažnyčia nebegali padėti“, bausmės vykdymui bus perduodami būtent pasaulietinei valdžiai („ir jis nusiplovė rankas“). Visgi Kristaus Geroji Žinia nemirė kartu su juo ant kryžiaus ir fariziejams – tiems tiesioginiams brokuotųjų palikuonims – kėlė didžiulį nerimą. O kas bus, jei tai įsigalės? O jei žmonės ims ir susivoks? Juk štai akivaizdu – mirties jie nebijo, tai kuo pagąsdinti? Ir čia teko aukoti vieną saviškių – vieną baisiausiai gabų veikėją, persivadinusį Pauliumi, pavyko prakišti taip sėkmingai, kad jis – nei matęs, nei regėjęs Kristaus – tapo pačiu pačiausiu iš apaštalų, o jo „Laiškai“ – itin svarbia Naujojo Testamento dalimi. Čia bus pravartu prisiminti, kad kaip tik jo saldūs nuodai Meilės tema itin dažnai naudojami santuokos sakramento užkeikimui, ką nesunku pasitikrinti bažnytinių tuoktuvių metu. Jei ne tas Pauliaus juodulys ir jo pagal fariziejišką formulę, kurios jis buvo mokomas žydų rabinų, sukonstruota bažnytinė struktūra, krikščionybė, ko gero, būtų turėjusi puikius šansus tapti kokybiškai kitokia religija, juolab su tokio galingumo vedliais, kaip pats Kristus, šalia kurio norisi paminėti ir Pranciškų Asyžietį – gal kaip tik todėl ir iki šiol būtent pranciškonų tarpe galima sutikti šviesiausių dvasininkų, sugebančių kažkaip itin savitai ir skaidriai švytėti toje dogmatinėje tamsoje.
Tačiau Sistemos paradoksai čia nesibaigia ir nesustoja. Matyt ir pačios sistemos, panašiai į biologines būtybes, jei nori išlikti - turi remtis ne pačių išsigalvotais, o Gamtos dėsniais, ir gal kaip tik todėl sendamos praranda savo buvusį radikalumą, o jo vieton stoja išmintis, kurią tauresnė sielos dvasininkai sugeba panaudoti geram iki tokio laipsnio, kad net ir Mirties (anapusinio – pomirtinio gyvenimo) religijai tarnaudami sugeba teigti gyvenimą ir gyvybės grožį, taigi, tegu ir netiesioginiu būdu, sugrįžta prie Prigimties. Tuo tarpu kaip prieštara sužmogėjusioms senosioms religijoms – čia atvirai pasisakau už krikščionybę, kaip mažesnę bėdą – atsiranda visoks modernistinis nuodas, kaip taisyklė įpakuotas į itin blizgius popieriukus, per kuriuos įžvelgti esmę nėra lengva. Blogiausia yra tai, kad tiek metų prievartavus Prigimtį ir skelbus ją nuodėminga – juk krikštu kaip tik tas „nešvarumas“ ir plaunamas – labai sudėtinga rasti svarių argumentų prieš tuos, kurie prigimties jau ne riboja, o iš jos tyčiojasi. Naujieji senieji judėjimai, su visa genderizmo, feminizmo ir kitų fonetinių nuodų arsenalu, skelbiantys savo tvarką, pakuoja ją į demokratijos, žmogaus teisių – o dabar ir lygių teisių – įpakavimą ir kur jis nepraeina geruoju, stumiamas jėga. Kuo remiantis? Įsiklausykite – įstatymu!!!
Štai, pasirodo, ko verta visa šitoji „išmintis“, kai suvoki iš kur ji kyla ir kad nukreipta ji galų gale ne prieš ką kitą, o prieš Prigimtį (gimtį) – Gimdą – Gamtą. Jei ankstesnės Mirties religijos dar pasivargino žadėti pomirtinį gyvenimą, atpirkimą ir kitas iliuzijas, tai dabar visa tai ciniškai keičiama į pakankamai atvirai veikiančią Sistemą su savo bankiniais voratinkliais, kai praktiškai visi yra Sistemos skolininkai, kai demokratija (?) pristatoma karu (lygiai taip, kaip kadaise mums pristatė krikščionybę, tik ginklai naujesni), o papročiai išjuokiami ir viešai išsityčiojama iš grupelės maldininkų, jiems prieš nosį pamojuojant olandiško pavyzdžio sėklidėmis, visa tai maloningai ir nebrangiai išsukant lietuviškajai Temidei, kuri nuo seno pasižymi puikia nuovoka pajusti iš kur vėjas pučia...
