Apie visa tai su Lietuvos sporto universiteto dėstytoja, docente, biomedicinos mokslų daktare, kineziterapeute Vilma Dudoniene kalbėtasi „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“.
Pirmiausia pasakodama apie savo patirtis ieškant būdų, kaip kuo mažiau varginti nugarą, medikė konstatavo, kad jei dirbant tenka ilgai sėdėti, vargiai padės ir įvairios specialios kėdės ar pagalvėlės.
„Ilgas sėdėjimas stuburui negerai, ypač juosmeninei jo daliai. Jei kojas pakeli, dar labiau tempiama, kojas nuleidi, vis tiek amžius jau yra tas, kad jos pabrinksta, patinsta. Tad sėdėti reikėtų maksimaliai kaip galima taisyklingiau, rankas iki alkūnių laikant ant stalo, nepersikreipus“, – patarė ji.
Kineziterapeutė pasakojo išbandžiusi įvairių techninių sprendimų, kuriais siūloma pagerinti sėdėseną, tarp jų – ir pusiau klūpimą kėdę. Vis tik ji nepasiteisinusi, mat tada daugiau kūno svorio tenka keliams ir kai ilgesnį laiką pasėdi, jaučiama apkrova. Daug labiau pasiteisinusi priemonė – trikampė po sėdmenimis dedama pagalvėlė.
„Turiu nusipirkusi ir kėdę su nugaros atramomis, bet ilgą laiką pasėdėjus nepadeda niekas“, – konstatavo ji.
Neretai nėra aiškios skausmo priežasties
Nors ilgą laiką nugaros skausmas buvo laikomas radikulitu, V. Dudonienė pasakojo, kad dabar jį galima klasifikuoti labai įvairiai – ūminis, lėtinis, mechaninės ir nemechaninės kilmės, specifinis ir nespecifinis, tai yra kada nėra aiškios priežasties.
„Labai daug žmonių skundžiasi nespecifiniu nugaros skausmu, kai jam nėra aiškios priežasties, jis gali būti psichoemocinio pobūdžio, kai struktūroje pakitimų nėra“, – pasakojo medikė.
Ji kartu pastebėjo, kad nugaros skausmas labai siejasi ir su galvos skausmu, tad jei dažnai skauda galvą, tai paprastai ir nugarą, arba atvirkščiai.
„Nespecifinis nugaros skausmas paprastai dar siejamas su mūsų emocija, pasitenkinimu ir nepasitenkinimu darbu ir aplinka. Moksliniai tyrimai sako, kad jei ateis darbdavys ir šiandien žiūrėdamas į akis surinkęs auditoriją pasakys, kad rytoj atleis 30 proc. darbuotojų, bet nepasakys, ką konkrečiai, tai dar tą pačią dieną labai daug – apie 30 proc. žmonių pradės be [fiziologinės] priežasties skaudėti nugarą, o dėl baimės, nerimo, nežinios“, – aiškino V. Dudonienė.
Kitais atvejais nugaros skausmas sąlygojamas konkretaus susirgimo, kai tikrai žinomas struktūros pažeidimas, pavyzdžiui, tai gali būti tarpslankstelinio disko išvarža, slankstelio lūžis ir pan.
„Jei yra nervų šaknelių dirginimas, tam tikra priežastis, išvarža, kuri spaudžia, tai tas terminas – radikulitas – turbūt bus tinkamas“, – pridūrė kineziterapeutė.
Su išvarža galima gyventi
Paklausta, ar apskritai nugaros skausmų varginamų žmonių daugėja, ji patvirtino tokią tendenciją. „Ypač gąsdina tai, kad daugėja net vaikų. Didėjant amžiui didėja skausmo paplitimas, jis ypač padidėja paauglystėje augimo piko metu, kada ilgieji kaulai auga greičiau nei raumenys, įvyksta tempimas. Tokių dalykų tikrai daugėja.
Kalbant apie specifinius dalykus, traumas, avarijas, kada stuburas lūžta, negalėčiau pasakyti, kad tokių dalykų daugėja. Kaip ir su išvaržomis – žmonės netaisyklingų judesių, sunkaus fizinio darbo metu „įsivaro“ tą [tarpslankstelinio disko] išvaržą, bet jei ji nėra labai didelė, su ja galima gyventi, bet reikia daryti pratimus, stiprinti raumenyną, suformuoti natūralų apsauginį barjerą, kai išvarža pasidaro inkapsuliuota, tampa nejudri“, – pasakojo pašnekovė.
Pasak jos, nesant neurologinės simptomatikos, jei neplinta silpnumas į kojas, nėra šlapinimosi ir tuštinimosi funkcijų pakitimų, su tokia išvarža galima gyventi. Tik jau esant tokiems pakitimams reikia operacinio gydymo.
„Moksliniai tyrimai rodo, kad iš 100 išoperuotų tik vienam buvo iš tikrųjų reikalinga chirurginė intervencija“, – aiškino V. Dudonienė.
Ji pasakojo, kad ir turėję chirurginių intervencijų, gali sėkmingai gyventi, jei stengiasi taisyklingai gyventi, nuolatos užsiima teisingu fiziniu aktyvumu.
„Labai svarbu nedaryti didelės amplitudė judesių, lenkiantis pirmyn ir tiesiantis atgal labai svarbu dubenį išlaikyti neutralioje padėtyje ir jį stabilizuoti. Nes jei jis nestabilus, judesio metu diskas suspaudžiamas ir pasislenka“, – pabrėžė specialistė.
Būtinas specialisto patarimas
Nors anksčiau radikulito sukaustyti žmonės gulėdavo prikaustyti prie lovos, tokia praktika dabar nėra pateisinama. „Anksčiau buvo rekomenduojama, jei skauda, ilgesnį laiką pagulėti, bet dabar esant ūmiam skausmui maksimaliai reikėtų 4 dienas pagulėti ir keltis.
Štai pavyzdys – virš 80 metų moteris ėjo, nešė, tempė, pasitempė stuburą, guli lovoje, kvietė gydytojus, gavo vaistų, guli lovoje ir skundžiasi. Buvo gal antra trečia diena nuo ūmaus skausmo pradžios, nuėjau pas ją ir sakau: „Atsigulkite, kaip galite, tiesiai, sulenkite ir ištieskite vieną koją, dabar – kitą, dabar dar kelis kartus“. Klausiu, ar skauda, sako, kad ne. Tada sakau, kad atsisėsime, klausiu, ar skauda, ar galva nesvaigsta, viskas gerai, dabar, sakau, stosimės, ir atsistojo. Ko žmogui trūksta – dėmesio, komandos, įsakymo? Nežinau. O atrodė skaudėjo, nieko negalėjo, atrodė numirs...“ – patirtimi dalinosi medikė.
Paklausta, kaip turint vadinamąjį radikulitą, prisitaikyti kasdieniame gyvenime, ar galima be specialisto pagalbos išmokti tinkamai judėti, mankštintis, pašnekovė vis tik siūlė pasitelkti profesionalų pagalbą.
„Manau, kad specialisto konsultacija būtina, nes populiariojoje, prieinamoje literatūroje irgi ne viskas yra tiesa. Ir geriausias specialistas būtų kineziterapeutas, kuri įvertintų, galbūt žmogui kurį laiką ir medikamentinį gydymą reikės derinti.
Reikia išmokyti vadinamosios nugaros mokyklos – kaip sėstis, kaip stotis, persikelti iš vienos vietos į kitą, kaip keisti kūno padėtį, kaip galų gale apsiversti lovoje, kai tau skauda nugarą, kad jos neskaudėtų“, – pasakojo V. Dudonienė.
Apskritai ji pabrėžė, kad reikia būtinai lavinti giliuosius raumenis. „Užsiauginami išoriniai, paviršiniai raumenys neskirti nei kūno padėčiai išlaikyti – nei stovėjimo, nei sėdėjimo, raumeninės skaidulos dirba ne tos, greitai susitraukiančios, greitai vargstančios, o reikia treniruoti lėtai susitraukiančias ir lėtai vargstančias, jos yra oksidacinės, atsparios nuovargiui, tada neskaudės“, – patarė ji.
Mažiausiai giliesiems raumenims lavinti reikia 8–12 savaičių, o kad būtų pasiektas rezultatas, reikia 16–20 savaičių kasdienio darbo: „Bet tas kasdienis darbas gali būti 7–8 minutės – keturi paprasti pratimai. (...) Bet čia būtinai reikalingas specialistas.“
Kada be vaistų neišsiverčiama?
Pasiteiravus, kada vis tik neišsiverčiama ir be vaistų, medikė pabrėžė, kad esant ūmiam skausmui, jei jis erzina žmogų ir jis negali nieko daryti, tokį skausmą reikia šalinti.
„Tai tą reikia daryti arba kūno padėtimi, nes jei ją pakeitus skausmas sumažėja, tai galbūt tam tikroje kūno padėtyje pabuvus ilgesnį laiką, ta įtampa nusiramina, ir gal vėl galiu pakeitusi kūno padėtį stebėti, ar skausmas keičiasi, didėja, nedidėja. Jei nedidėja, galbūt reiktų naudoti išorines stabilizacijos priemones – kokį diržą ar pleistrą, kuris net nuskausmina. Reikia derinti metodus. Jei skausmas labai didelis ir žmogus negali jo kentėti, reikia spręsti problemą“, – pažymėjo kineziterapeutė.
Nors pašnekovė teigė apskritai esanti prieš medikamentus, prieš bet kokią cheminę invaziją į kūną, tačiau viskas priklauso nuo konkrečios situacijos:
„Tiek, kiek tu gali pats susitvarkyti fiziniais pratimais, mityba, gyvenimo būdu, žalingų įpročių atsisakymu ir minimaliai vartojant vaistus, kai tai neišvengiama. Bet viskas priklauso, koks tai skausmas, jei skauda pilvą ir pakeitus padėtį jis nepraeina, tai tikriausiai, kad reikia į medikus kreiptis, kad nebūtų ne su judesiu susijusių problemų.“
Slaugyti – tik su specialia įranga
Laidoje aptarta ir itin aktuali šių dienų slaugymo tema. Būnant jau subrendusio amžiaus neretai tenka prižiūrėti, kurie galbūt yra gulimoje padėtyje, nebegali atsistoti. Paklausta, ką tada daryti, pašnekovė prisiminė vienoje konferencijoje išgirstus teiginius.
„Žmogaus kūnas vis tik nėra pakėlėjas, kad keltų kitą. Aš neturiu kelti kito žmogaus, aš turiu naudoti priemones, kurios jį pakelia, jei reikia, turi padėti apversti, aš galiu inicijuoti judesį, paliesti tam tikrą tašką, suaktyvinti raumenis, kad jis galėtų pats maksimaliai man padėti, galiu suaktyvinti, bet neturiu jo tempti, traukti, stumti, kelti. Mes šito dar nemokame. Reikia šviesti, mokyti tiems žmonėms kursus, kurie neatiduoda savo tėvų į priežiūros namus, jiems padėti“, – pastebėjo V. Dudonienė.
Kartu ji konstatavo, kad turime slaugytojų trūkumo problemą, ne visiems prieinami specialūs keltuvai. Medikė taip pat davė keletą patarimų, kaip tokiu atveju reikėtų taisyklingai padėti tokiam žmogui pasiversti.
„Jei žmogus guli ant nugaros, reikia prieš verčiant ant šono sulenkti jam kojas, nes jos bus kaip svertas, tada imsime už kelio sąnario, spausime žemyn ir kūnas seka lengviau, tada imsime už peties, [ranką] dėsim po mente ir už sėdmenų, ir tada galėsime paversti. Yra tam tikros technikos ir metodikos. O kaip pasodinti, jei žmogus neinicijuoja judesio? Yra specialios ergonominės priemonės, specialios paklodės, slystančios rankovės. Tačiau tokius dalykus namuose turi vienetai“, – patarė kineziterapeutė.
