Šįryt 7.30 val. Lietuvos laiku Saulei pasiekus tolimiausią į pietus nuo dangaus pusiaujo tašką, prasidėjo žiemos saulėgrįža, trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties Žemės Šiaurės pusrutulyje metas. Praėjus minutei po saulėgrįžos Saulė pradėjo grįžti atgalios dangaus keliu.
Šis astronominis įvykis senovėje buvo apipintas mitais ir įgavęs mistinės svarbos: žmonės matydavo, kad nuo birželio 20 dienos vidudienio metu saulė danguje imdavo žemėti. Šiandien saulės aukštis virš horizonto vidurdienį yra 47 laipsniais žemesnis lyginant su buvusiu prieš 6 mėnesius.
Senovėje žmonės nesuprasdavo tokio keisto saulės judėjimo danguje, rašo „Space.com“. Jie baiminosi, kad nematomas dangaus šviesulių mechanizmas vieną dieną gali sugesti, ir nuo vasaros dangumi į pietus tolstanti saulė gali niekada nebesugrįžti. Dėl to žemėjanti saulė keldavo nuostabą ir baimę.
Žiemos saulėgrįžos metu ekliptika slenkanti Saulė atsiduria tolimiausiame nuo dangaus pusiaujo taške. Tepraėjus minutei ji pradeda savo kelionę atgalios. Ji vėl kirs dangaus pusiaują pavasario lygiadienį, kuris Šiaurės pusrutulyje prasidės kovo 20 dieną.
Kai žmonės senovėje pastebėdavo, jog saulė tarytum stabteldavo danguje ir lėtai pradėdavo kilti skliautu vis aukštyn, šį reiškinį jie pažymėdavo gaivalingomis šventėmis, nes suprasdavo, kad vėl ateis pavasaris ir vasara. Daugelyje senovės civilizacijų buvo švenčiamos žiemos saulėgrįžos šventės, ilgainiui sutapatintos ir su kitais svarbiais įvykiais.
Pavyzdžiui, senovės Persijoje žiemos saulėgrįža buvo laikoma Saulės dievo Mitros gimimo diena. Gruodžio 25 d. senovės Romoje buvo švenčiama Saturnalijų šventė. Jos metu buvo puotaujama, linksminamasi, dalijamos dovanos. Saturnalijos buvo švenčiamos kelias dienas. 275 mūsų eros metais Romos imperatorius Aurelianas šią šventę sutapatino su žiemos saulėgrįžos diena, paskelbęs ją „Nenugalėtos Saulės diena“ (Die Natalis Invicti Solis).
Šiame vaizdo siužete – gruodžio 22 d. žiemos saulėgrįžos paaiškinimas.
