Idėja padėti kitiems Rositai Kvieskienei kilo ne spontaniškai, ji apie tai galvojo ilgą laiką. „Visada savo galvoje turėjau mintį, kad galėčiau padėti Lietuvos vaikams.
Kadangi mano mergaitės jau paaugusios, svarsčiau, kad galėčiau rūpintis maždaug penkiamete mergaite. Vieną dieną mane draugė paragino užsirašyti į laikinų globėjų kursus“, – prisimena moteris.
Dar prieš lankant kursus moteris buvo susipažinusi su pora, kurie abu turėjo protinę negalią, tačiau apie jų laukiamą kūdikį R. Kvieskienė sužinojo jau baigdama lankyti kursus.
Po kiek laiko minėtai šeimai gimė sūnus Lukas (vardas pakeistas).Taip nuolatos bendraudama su šia šeima, moteris vieną dieną išgirdo skaudžią žinią – pusantrų metų vaikelis nebegali gyventi šeimoje.
Būtent šioje akimirkoje R. Kvieskienė prisimena savo vyro ištartus žodžius. „Kai sužinojau, kad Lukas bus paimtas iš šeimos, iš karto paklausiau savo vyro, ką mes dabar darysime. O jis nedvejodamas atsakė, kad privalome jį pasiimti pas save“, – pasakoja ji.
Ilgos auklėjimo pamokos
Moteris su savo vyru Luką globoja jau pusę metų. Nors ši istorija skiriasi nuo kitų globotojų tuo, kad moteris vaiką pažinojo ilgą laiką, vaiko įsileidimas į savo šeimą buvo ne ką lengvesnis nei kituose pasakojimuose.
„Vaikai pas kitus globotojus ateina jų nepažinodami, o mus Lukas jau pažinojo ilgą laiką. Anksčiau mes jį pasiimdavome savaitgaliais. Tačiau iki paėmimo iš savo šeimos, jis buvo visiškai kitoks vaikas.
Pradžioje jis būdavo labai piktas, niekur manęs nepaleisdavo. Vaikui buvo sunkus periodas – adaptacija, nauji įpročiai ir aplinka. Jis buvo tarsi mažas žvėriukas“, – sako moteris.
R. Kvieskienė su vyru augina dvi savo mergaites, todėl moteris privalėjo išmokti skirti dėmesį visiems, dabar jau trims, savo vaikams.
„Anksčiau negalėdavau paimti savo dukros ant kelių. Tuomet Lukas pradėdavo verkti ir šaukti, o ji tiesiog atsistodavo ir nueidavo. Aš tikrai labai daug šnekėjau su mergaitėms net ir prieš nusprendžiant globoti Luką.
Todėl sunkiausia buvo, kad ne mano mergaitės jo nepriėmė, o jis nepriėmė jų“, – kalba ji.
Tačiau moteris labai džiaugiasi, kad praėjus pusei metų, dabar Lukas – visiškai kitoks vaikas, o ir su savo naujomis laikinomis sesėmis jis sutaria kuo puikiausiai.
„Anksčiau negalėdavome ramiai išeiti į lauką, jis visur bėgdavo, tačiau dabar išmokome vaikščioti už rankučių.
Taip pat labai džiaugiuosi, kad Lukas pamiršo maniją mobiliems telefonams ir jie jam nebeegzistuoja“, – džiaugiasi R. Kvieskienė.
Susitikimai su biologiniais tėvais
Berniukas šiuo metu gali džiaugtis gausiu artimųjų būriu, nes juo rūpinasi ne tik laikini globėjai.
Jis taip pat matosi ir savo biologiniais tėvais. „Lukui nėra dar net trijų metų, todėl jis pas mus gali gyventi iki trijų mėnesių.Kadangi tėvai dar nesusitvarkė reikalų dėl vaiko globos, laikotarpis prasitęsė, bet jis negali trukti daugiau nei metus.
Jeigu atsitiktų taip, kad Luko tėvai nesusitvarkys visų reikiamų dokumentų, man tikriausiai užduotų klausimą dėl nuolatinės globos“, – pasakoja ji.
R. Kvieskienė supranta, kad Lukui yra reikalingi jo tikri tėvai, todėl nuolatos stengiasi bendrauti ir palaikyti artimus ryšius su jais. „Aš duodu jam pasižiūrėti savo tėvus per vaizdo skambutį.
Kadangi mes esame pažįstame, jie bet kada gali atvažiuoti. Kiti globėjai neturi tokio artimo kontakto su tėvais, o mes nuolatos bendraujame, švenčiame kartu gimtadienius ir kitas šventes“, – kalba moteris.
Stebina aplinkinių kalbos
Pati moteris taip pat turėjo gana nelengvą vaikystę, ją su sese mama augino viena, todėl ką reiškia sunkumai, ji tikrai žino.
Nors kitiems R. Kveskienės noras laikinai globoti Luką atrodytų gražus ir geras darbas, tačiau ją stebina aplinkinių nuomonė ir kalbos. „Daugelis galvoja, kad tai darau dėl pinigų. Aš nekreipiu dėmesio į tokias kalbas, svarbiausia, kad Lukui yra gerai.
Tokia yra susiformavusi visuomenės nuomonė. Nors aš tą vaiką žiūrėjau be jokių pinigų, man niekas jokio atlygio nemokėjo, man to niekada ir nereikėjo“, – atvirauja ji.
Nekreipdama dėmesio į aplinkinių kalbas, R. Kvieskienė rūpinasi savo laikinu globotiniu ir mano, kad tai vaikui yra daug geriau už bet kokius globos namus.
„Vaikų namuose jie užauga kaip žvėriukai. Čia namuose aš jam esu viena, o ten – viena moteris prižiūri dvidešimt vaikų. Juk vaikui reikia to šeimos pagrindo ir nuolatinės šilumos“, – mano moteris.
Tačiau taip kiekvieną dieną besirūpindama Luku, moteris supranta, kad globa vis dėlto yra tik laikina. Žinoma, visada gali nutikti ir taip, kad Luko tikrieji tėvai susigrąžinti jo negalės. Paklausus, ką tuomet darytų moteris, ji tik šypteli.
„Visus šiuos šešis mėnesius gyvenu su tokia mintimi. Žinoma, mane baido daug dalykų, bet aš įsileidau jį į savo namus ir širdį.Psichologai man patarė gyventi ir būti dabar, visą kitą nėra svarbu“, – tiki R. Kvieskienė.