Apie savo herojišką žingsnį Lina kalba labai paprastai, o netikėtai, tačiau natūraliai jos šeimoje atsiradusius globotinius priima šiltai bei su meile – šypsosi pasakodama apie jaukų vaikų prisiglaudimą bei su globotinais besimezgantį šiltą ryšį.
„Vaikai pas mus atsirado neseniai, praeitą rugsėjį. Mūsų ūkyje dirbo šių vaikų tėvai ir, pradėjus su jais daugiau bendrauti, pamatėme, jog tėvai vis prašo laisvos dienos nuvykti į globos namus aplankyti savo vaikų.
Vieną sykį nuvykau kartu ir aš. Buvo labai skaudu matyti, kaip subėgo vaikai pas tėtį, apsikabino… Net ašarą išspaudžiau ir pradėjau galvoti, kaip tai šeimai padėti būti kartu“, – pradeda pasakojimą globėja Lina.
Moteris pasakoja, jog tuo metu, kai susipažino su vaikais, jos šeima kaip tik buvo nusipirkusi žemės su gyvenamaisiais pastatais, tad pagalvojo, kad tuos pastatus sutvarkius, nupirkus reikalingų daiktų, galbūt visa Linos darbuotojų šeima galėtų ten apsigyventi.
Nors ketinimai buvo patys geriausi, deja, šis planas nepasiteisino. Lina mate, kad tėvams rūpintis savo vaikais yra per sunku ar net neįmanoma – tėvai šaukė ant vaikų ar tiesiog nekreipė į juos dėmesio, girtavo. Mažieji, pagyvenę atskirame name su biologiniais tėvais, ėmė prašytis į Linos ir jos vyro namus.
Pasitarusi su vyru ir savo biologiniais vaikais bei gavusi jų pritarimą, be tėvų globos likusius mažuosius, Lina ne parvežė į Kapčiamiesčio globos namus, kuriuose jie gyveno anksčiau, bet perkėlė į savo ir savo vyro namus.
„Labai svarbu, kad vyras palaikė ir mano vaikai neprieštaravo“, – džiaugiasi Lina ir priduria, jog užaugus saviems vaikams su vyru tarsi juokais vis pasikalbėdavo, kad galėtų užauginti dar kelis vaikus, tuo labiau, kad ir finansinės galimybės, ir sveikata tai leidžia. „Gal tik anūkai į globotinius reagavo santūriau“, – prisipažįsta.
Tačiau dabar, atrodo, visi jau susidraugavo, globotiniai visada laukia atvykstant Linos anūkų, kad galėtų kartu žaisti.
Paklausta apie biologinius globotinių tėvus Lina nuliūsta: „Tėvas pas mus išdirbo apie 11 mėnesių, tačiau su juo atsisveikinome.
Gal dar sugrįš, nes vis paskambina, pasiteirauja, kaip gyvena vaikai. Su mama sunkiau. Kol negeria, tikrai gerai dirba, tvarkosi, tačiau su vaikais bendrauti jai nesiseka, be to nuolat rūpi kompanijos, linksmybės, vaikai nuolat ją matydavo girtą“.
Globa Linai ir jos vyrui susiklostė taip natūraliai, kad globėjai mato tik teigiamas jos puses ir negaili gerų žodžių savo globotiniams.
„Puikūs vaikai – patys į mokyklą atsikelia, pusryčius pasidaro, paprašo pinigėlių, kai reikia, paprašo ko nors nupirkti valgyti, jei nori. Be to, mažasis labai prisirišęs prie mano vyro – visur eina kartu, važinėja traktoriumi ir, jei ką nors perkame, rūpinasi, kad ne tik jam, bet ir „dėdei“ tą patį nupirktume.
Kol kas jokių sunkumų nepatiriame, gal paauglystėje jų bus, žiūrėsime. Ir, žinoma, bandysime spręsti iškilusias problemas, jei jų bus, konsultuosimės su psichologu“, – ryžtingai nusiteikusi globėja Lina.
„Gal mums lengviau ir dėl to, kad finansiškai neblogai gyvename, neturime su baime galvoti apie rytojų. Visus vaikų globos pinigėlius taupome jiems, ateityje gyvenimo pradžiai tikrai prireiks, pavyzdžiui, savo būstui. Kol kas ir taip tikrai neblogai verčiamės“, – apie ateities planus kalba globėja.
Vienintelis dalykas, kurio, kaip pabrėžia Lina, labai prireikia globojant – kantrybė. „Tačiau jos ne tik su vaikais reikia, bet ir bet kuriame darbe ar apskritai gyvenime. Juk normalu, kad vaikai kartais ir nepaklauso, ir šunybių prikrečia, koks skirtumas, globojami ar biologiniai“, – svarsto globėja.
Kitas dalykas, kurio trūksta Linai – laikas. Dėl darbų ir pareigų gausos gal kartais nukenčia ūkis, kai kurie darbai lieka nepadaryti, tačiau ypač dėl vaikų Linos šeima stengiasi surasti laiko ir pramogoms. „Vaikams labai patinka važiuoti į Druskininkus, į baseiną“, – pasakoja.
„Globa tikrai puikus dalykas ir vaikui, ir pačiam globėjui. Jei tik tarp vaiko ir globotinio užsimezga ryšys, visas problemas galima išspręsti“, – sako Lina.
„Prieš mums pradedant globoti, ne vienas sukiojo pirštą prie smilkinio ir sakė, kam jums tas vargas, tačiau mes su šiais vaikais tarsi sulipome, negalėjome jų palikti.
Patys su vyru augome triukšminguose namuose, kur vietos užtekdavo ne tik broliams ar seserims, bet atvažiuodavo ir pusbroliai, pusseserės. Mes pripratę prie judesio namuose, vaikų klegesys daro namus gyvus“, – dalijasi Lina Vertinskienė. Trys namuose klegantys globotiniai tikrai nekelia jokių sunkumų – atvirkščiai – jei kas dvejoja dėl globos, tikrai galiu pasakyti, kad verta imti globoti ir padaryti laimingu dar vieną vaikelį“, – įkvepiantį pokalbį baigia globėja Lina.
