„Būna, paskambina ir verkiantis, jisai tyli, bet tu girdi, kad jisai sušnirpščia ar kitaip išreiškia liūdesį. Ir tu tiesiog atspindi, sakai, girdžiu, kad tu verki. Kas nutiko?“ - pasakoja „Vaikų linijos“ savanorė Lina Adomavičiūtė.
Organizacijų vadovai sako – skambinančiųjų daugėja. Problemos dažnai panašios – dažnai jaunuoliai neturi su kuo pasikalbėti, tad problemos, suaugusiojo akimis – gal nedidelės, tampa milžiniškos. O jei dar prisideda patyčios, fizinis ar psichologinis smurtas – našta atrodo nebepakeliama. Tai rodo ir skaičiai – pagal savižudybių mastą pirmaujame Europoje.
Neseniai pačių organizacijų atlikta apklausa parodė, kad paslauga kokybiška. Negavę norimos pagalbos nurodė tik 8 procentai skambinusiųjų. Patys savanoriai tvirtina nesantys psichologai, tačiau išklausantys tada, kai žmogui to labiausiai reikia. Savanoriai įsitikinę: jų indėlis – tik lašas jūroje. Suvokti problemą ir priešintis patyčioms, smurtui turi visi.
Dauguma savanorių nėra šios srities profesionalai. O atsakomybė – didžiulė. Daugelis neslepia, kad ši veikla, nors ir savanoriška, jiems tampa pagrindine. Prie ragelio sėdama tik po rimtų apmokymų.
Plačiau apie tai – TV3 reportaže.