36-erių šiaulietė išbandė viską, ką tik galėjo – ne tik ėjo pas visus įmanomus specialistus ir atliko įvairiausius tyrimus, bet net keitė gyvenamąją šalį, galvodama, kad tai padės. Galiausiai suprato – nuo to niekur nepabėgs.
Dabar Toma aktyviai savo istorija ir žiniomis apie alopeciją dalinasi socialiniuose tinkluose, tam dedikavo savo „Instagram“ paskyrą. Ir nors aiškiai mato, kad atsirado ne vienas, kuriam jos drąsa prabilti garsiai padėjo, moteris šypteli, kad labiausiai tai padėjo jai susiimti, išlikti stipriai ir įrodyti, kad turintys alopeciją absoliučiai niekuo nesiskiria nuo kitų.
Alopecija dažniausiai yra autoimuninės kilmės, tačiau labai sunku rasti priežastį, kuri lemia jos išsivystymą – net specialistai Tomai pasakė, kad mokslininkams nepavyksta rasti vienos aiškios priežasties, kuri tai lemia.
Pusryčiaujant pastebėjo išplikusį plotą
Dabar T. Umbrasaitės sūnui jau šešeri, tačiau jų istorija prasidėjo 2022-ųjų kovą. Vieną rytą pusryčiaujant ji sako pastebėjusi nedidelį, dviejų centimetrų pločio, išplikusį rutuliuką.
„Pirma mintis buvo, kad išsikirpo ar nusitrynė – tada tikrai nesuvokiau, kad tai gali būti alopecija, nes niekada nebuvau apie tai girdėjusi ir mačiusi“, – prisimena Toma.
Nieko nelaukusi ji susisiekė su šeimos gydytoja, kuri rekomendavo kreiptis į dermatologą. Eilė pas specialistą buvo didžiulė ir nors buvo pasiryžę palaukti, situacija prastėjo dienomis, tad vieną dieną ėmė ir nuvežė sūnų į priimamąjį.
Ji puikiai prisimena pirmąjį klausimą, kurį išgirdo iš gydytojos: „Ar turite gyvūnų?“ Toma su sūnumi augino katytę, kurią rado gatvėje, dar visai mažytę ir ją priglaudė, kadangi ji turėjo dirželį, dar bandė ieškoti jos šeimininkų, bet niekas neatsiliepė, tad ji tapo šeimos nare.
„Gydytoja pasakė, kad vaikui grybelis, buvo išrašytas tepalas, bet man tai pasėjo didelę baimę dėl vargšo gyvūno. Tik dabar suvokiu, kad tai buvo visiškai ne dėl to. Mums teko ieškoti naujų namų gyvūnui, galvojau, jei gydytoja taip pasakė, gal mano vaikas išties alergiškas“, – pasakojo pašnekovė.
Pradėjus gydymą specialistės skirtais tepalais, prasidėjo ilgas paieškų kelias – jokie vaistai nepadėjo, išplikę plotai vis plėtėsi. Buvo ir toks momentas, kai vienoje galvos pusėje sūnui buvo nuslinkę 50-60 proc. plaukų.
„Lydėjo neviltis, liūdesys, baimė, depresija, lakstymas, galvojimas, ką daryti. Informacijos lietuvių kalba internete yra labai mažai, skaičiau straipsnius rusų, anglų kalbomis ir bandžiau dėliotis atsakymus.
Tada sekė įvairiausi tyrimai – išsamūs kraujo, šlapimo, važiavome pas įvairiausius specialistus, ką pasakė tirtis, tą ir tyrėmės. Atlikti ir tyrimai, skirti nustatyti autoimuninei ligai, ar ji yra, tačiau mano sūnui vis rodė neigiamus atsakymus. Pasidarė dar sunkiau surasti siūlo galą, o vaikas lygiagrečiai pliko“, – prisiminimais atgal nusikelia moteris.
Dėl sūnaus ligos iškeliavo į užsienį
Toma atvira – tai buvo vienas sunkiausių periodų gyvenime, kai save kaltino, kad kažką daro ne taip, galvoje sukosi mintys, kodėl jos sūnui teko toks išbandymas, neapleisdavo ir pamąstymai, kas laukia toliau:
„Pradedi versti savo gyvenimo puslapius, galvoti, galbūt tai lemia asmeninės priežastys, gal vaikas patyrė stresą. Man visi aplinkiniai, mama sakė, kad esu pervargusi, nes nėra taip, kaip įsivaizduoju.
Galvojau, galbūt įtakos turėjo skyrybos, tėčio neturėjimas šalia. Ėjome pas psichologus, kurie patikino, kad vaikai patiria žymiai didesnių sukrėtimų, bet tai neišprovokuoja plaukų slinkimo. Supratau – reikia kažką daryti, kad turėčiau resursų nepalūžti ir rūpintis savo vaiku.“
Metusi darbą ir sustabdžiusi sūnaus darželio lankymą, Toma susikrovė daiktus ir su sūnumi išvyko gyventi į užsienį, kaip pati sako, norėjo atitraukti vaiką nuo bet kokių dirgiklių, nes būdavo ir rodymų pirštu, ir pastovaus nuplikusios galvos slėpimo po kepurėlėmis. Šiandien mama šypsosi, kad tuo metu augino sūnų „šiltnamio sąlygomis“.
„Kėlėmės, kada norėjome, turėjau labai daug laiko sužiūrėti mitybą, nors tyrimai buvo geri, labai nežymiai trūko geležies – tai rodė, kad viskas su mityba buvo gerai, bet aš vis tiek save plakiau.
Bet sūnui situacija negerėjo ir tai rodė, kad arba kažkas jau atsitikę ir dabar turi iškristi tiek plaukų, kiek reikia, arba vis tiek kažkas tūnojo viduje, dėl ko plaukai ir slinko“, – kalbėjo T. Umbrasaitė.
Išbandė visas įmanomas priemones
Toma išbandė viską, kas įmanoma – sužinojusi, kad Anglijoje dirba pakistanietis holistas, gydantis žmones su alopecija, nieko nelaukdama kreipėsi į jį, nes suaugusiems skirtas gydymas mezoterapijomis ar hormoniniais preparatais nebuvo įmanomas.
Išgirdusi apie gydymą natūralių augalų mikstūromis, moteris sako tarsi iš naujo atmerkusi akis – o kodėl to nepabandžius? „Pas holistą sūnui galvą patepė jo gaminta mikstūra, nežinau, kiek buvo naudos, gal tai buvo tik placebas, bet po kelių savaičių išlindo keli plaukeliai, pradėjo taisytis situacija.
Manau, kad labiausiai jis padėjo tuo, kad mokėjo puikiai nuraminti ir pastiprinti. Jis dar kartą priminė gerai žinomą tiesą, kad turiu būti stipri. Jeigu galvosime, kad viskas blogai, turėsime daug persimizmo, tuo ir gyvensime. Bet jeigu įleisime šiek tiek daugiau optimizmo, kalbėsime su žmonėmis, dalinsimės, juk ir gyjama lengviau“, – šypteli ji.
Sugrįžus aplankyti Lietuvoje gyvenančią močiutę, moteris suprato – nuo to niekur nepabėgs, be to, reikia grįžti į darbus, o sūnui – socializuotis, nes artėja laikas, kai pradės lankyti mokyklą.
„Iš didelės baimės, nerimo kartais nemiegodavau naktimis ir pradėjau viskuo dalintis „Instagram“. Vieną naktį atsikėliau ir pradėjau rašyti monologą, tai buvo kaip saviraiškos forma. Kaip bebūtų keista ar kvaila, man tai buvo kaip terapija.
Buvo didelė baimė, ar visa tai viešinti, atkrito daug žmonių, kurie manęs nepalaikė, klausė, kam man to reikia, sakė slėpti, nerodyti, uždėti kepurytę. Bet tai yra tik problemos užglaistymas, saviapgaulė, bet problema niekur nedingsta ir ją reikia spręsti“, – apie stiprybės suteikusią veiklą pasakojo mama.
Netikėti atradimai
Pradėjus dalintis, Toma sulaukė ne vienos moters ar mamos, auginančios vaiką su alopecija, istorijų ir pasakojimų, kas padėjo suprasti – ji ne viena: „Pradėjau racionaliai, blaiviai mąstyti, nebekreipti dėmesio, kas ir ką sako, susitelkiau į tai, kas man svarbu – į sūnų, save, darbą, namus.“
„Man pradėjo atsiverti akys, pradėjau ruošti savo sūnų, save ir kitas moteris, vaikus, suprasti, kad mes nesame kitokie, kad savo problemą ar bėda reikia paversti stiprybe. Bet tuo pačiu ir nepenėti alopecijos savo energija. Geriau skirti kuo daugiau resursų, kokybiškesnio laiko sau ir vaikui“, – pridūrė.
Tai paskatino dar labiau domėtis šia patologija ir ieškoti kuo daugiau informacijos bei dalintis ja su kitais. Moteris sako atradusi daug įdomių ir dar negirdėtų dalykų, pavyzdžiui, kad sergantiems alopecija net sugedę dantys gali paskatinti plaukų slinkimą.
„Būtina sutvarkyti dantis, nes tai yra uždegimas, o kai organizme vyksta uždegiminiai procesai, imunitetas, gindamasis nuo to, klaidingai mano, kad plaukas yra svetimkūnis ir puola plauko folikulą“, – įdomų faktą pateikė pašnekovė.
Beskaitydama mokslinius straipsnius ji sako supratusi, kad reikia žengti dar vieną žingsnį – sūnui pašalinti tonziles. Nuojauta pasitvirtino, atlikus tyrimus paaiškėjo, kad jos buvo ketvirto laipsnio ir reikėjo skubiai šalinti, nes augo bakterija. Ir ASO tyrimas buvo teigiamas – sūnui buvo streptokokas, jis kelis kartus iš eilės sirgo angina su labai aukšta temperatūra.
„Nepatikėsite – išoperavus tonziles po 2,5 mėnesio mano vaikui ataugo plaukai. Tai buvo tiesiog stebuklas“, – pasidžiaugia mama.
Po dar poros mėnesių Toma jau lydėjo sūnų į kirpyklą. Ji neslepia, kad stebint, kaip kerpami plaukai, kaupėsi ašaros – juk tiek laiko laukė, kol plaukai ataugs, skaičiuodavo kiekvieną išslinkusį plauką, o tąkart stebėjo, kaip juos kerpa...
Kreipiasi į visus
Dabar ant sūnaus galvos yra ne vienas išplikęs rutuliukas, tačiau T. Umbrasaitė sako dabar į tai reaguojanti visiškai kitaip, nei anksčiau. Dabar ji stipri, pasikausčiusi ir supratusi, kad organizmas galiausiai susitvarko pats.
„Supratau, kad jis negali turėti jokių uždegimų, ligų, infekcijų. Per Kalėdas turėjome išskristi atostogauti, bet negalėjome, nes sūnui prasidėjo vėjaraupiai, prie viso to susirgo gripu ir dabar mes turime pablogėjimą, bet aš žinau, kodėl – organizmas kovojo su infekcija.
Kiek turės iškristi plaukų, tiek ir iškris, kad ir kiek betepčiau. Bet jie iškris, organizmas išsivalys ir jeigu neužklups jokios infekcijos, susirgimai, plaukučiai sėkmingai augs iki sekančio nutikimo. Nuo visko neapsisaugosi“, – sako ji.
Paskutiniuoju metu sūnaus pas gydytojus ji sako nebevedanti, nes jau pasiekė tokį tašką, kai gydytojai pradėjus sakinį, pati gali jį užbaigti. Toma šypsosi, kad dabar tuos pinigus investuoja kitur – į tai, kas pradžiugina sūnų ir ją.
Dalindamasi savo ir sūnaus istorija, T. Umbrasaitė sako norinti įkvėpti daugiau stiprybės ir pozityvo, nes pati puikiai žino, kokia sunki yra šio kelio pradžia:
„Stiprybės, nepasiduokite, ieškokite priežasties, domėkitės, bet kartu būkite ir realistai, kad visą gyvenimą negyvensime ieškojimuose. Stenkimės galvoti, o kaip tai apeiti ir kaip paruošti savo vaiką?
Galbūt galime nueiti į darželį, pasikalbėti su auklėtojomis, vaikais, mokykloje pakalbėti su mokytojais ar tėvais – paruošti taip, kad tik vaikas neužsisklęstų, neužsidarytų. Reikia patiems būti stipriais ir sustiprinti savo vaiką, parodyti, kad jis nėra kitoks – jis lygiai toks pat, kaip ir visi.“
