„Savo silpnybę sugebėjau paversti stiprybe“, – nusišypso R. Ačaitė ir priduria, kad plaukai pamažu atauginėja, bet visus juos nusiskuta, nes kitokios savęs nė nebeįsivaizduoja.
Anksčiau Renetos niekas neįsivaizdavo be jos vešlių, tamsių, žvilgančių garbanų. Neįsivaizdavo ir ji pati – moteris juokauja, kad pirmiausia visi pastebėdavo garbanas, o tik paskui ją pačią.
Plaukus nuo pagalvės rinkdavo saujomis
Tačiau prieš kelis metus viskas pasikeitė. Pašnekovė neslepia, kad prieš kurį laiką išgyveno nelengvą etapą, kupiną streso ir nerimo, gyvenimą teko statyti kone nuo pat pamatų.
„Keletą metų gyvenau didelėje įtampoje, labai pergyvenau, bet susiėmiau – juk esu atsakinga ir už dukrą. Kai viskas pamažu pradėjo dėliotis į vietas, kai leidau sau šiek tiek atsipalaiduoti, viskas prasidėjo nuo to, kad iškrito vienas kuokštelis plaukų. Tai buvo mažas lopinėlis, tad nė nesupratau, galvojau, gal nusilpo organizmas“, – prisimena Reneta.
Kurį laiką stojo ramybė – išslinkę plaukai ataugo, tad nekilo nė menkiausios minties, kad tai pranašavo ligą. Žvelgdama atgal į praeitį, ji prisimena – po kurio laiko plaukai pradėjo kristi didžiausiais kuokštais, kiekvieną rytą nuo pagalvės juos rinkdavo saujomis.
Kaip pati sako, kurį laiką vis bandydavo šukuoti plaukus taip, kad užmaskuotų išslinkusius lopinėlius, tačiau pasiekė tašką, kai to padaryti paprasčiausiai nebepavykdavo – teko priimti sprendimą nusiskusti plaukus.
„Šokas buvo didelis, nes moteriai plaukai labai svarbu. Tik tada įvertini, ką turėjai – visi su plaukais, o tu be. Žiūri į veidrodį ir nepriimi atvaizdo, kurį matai, tai tarsi kitas žmogus“, – pastebi ji.
Moteris puolė ieškoti informacijos, darėsi įvairiausius tyrimus, bet iš specialistų visada išgirsdavo, kad tyrimų atsakymai puikūs, o tokio sveiko žmogaus, kaip ji, dar reikėtų ir paieškoti. Visi tik patraukydavo pečiais – konkrečios ligos priežastys neaiškios, gydymo nėra:
„Negalėjau susitaikyti su mintimi, kaip tai gali vykti be priežasties – turi būti priežastis, turiu ją surasti ir gydyti. Bet nieko neradau, todėl teko susitaikyti ir atsisukti į save.“
Vienas klausimas išmušdavo iš vėžių
Pašnekovė džiaugiasi, kad aplink save turėjo nuostabius žmones, kurie palaikė kiekviename žingsnyje, tačiau draugų ratas susiaurėjo – kaip pati sako, kai kuriems buvo nepatogu būti šalia.
Vieni spaudė nešioti peruką, kiti – dengti galvą kitais būdais. Reneta išbandė viską – rišosi skareles, nešiojo kepures, net įsigijo nepigų peruką, bet šis „neprilipo“, tad į gatvę žengdavo neslėpdama savo plikos galvos, o tai patraukdavo praeivių dėmesį:
„Drąsesni prieidavo ir klausdavo, ar sergu vėžiu. Mane šis klausimas mušdavo iš pusiausvyros, galvojau: kodėl visi bando man „prikabinti“ tokią diagnozę? Supratau, kad apie šią ligą žino tik kirpėjos, visi kiti galvodavo, kad man – vėžys.“
Moteris juokiasi, kad kuo daugiau spaudimo sulaukė slėptis, tuo labiau norėjosi maištauti. Nors viduje virė visa virtinė įvairiausių jausmų: ir neigimas, ir pyktis, kodėl ir už ką jai toks išbandymas. Kol susitaikė su savo lemtimi, prireikė ne vienerių metų.
„Prasidėjo savęs ieškojimas, svarstymas, ką padaryti, kad neverkčiau, nekaltinčiau, supratau, kad iš to galiu kažką išmokti ir sustiprėti, kad jausčiausi gerai. Priėmiau tai kaip pamoką, kad einu ne tuo keliu, neklausau savo kūno pojūčių ir kenkiu pati sau“, – mintimis dalijosi R. Ačaitė.
Susitaikyti su gyvenimo mestu iššūkiu Renetai padėjo gilesnis žvilgsnis į savo vidų. Ji pažvelgė savo baimėms į akis, ėmė daryti tai, kas teikia džiaugsmą ir leido sau būti tikrąja savimi – be slėpimosi už kaukių ar primestų nuostatų:
„Kiekviena įveikta baimė vis išlaisvindavo. Kur labiausiai bijojau, kur jaučiau didžiausią įtampą, ten ėjau ir leidau sau būti. Buvau įsitempusi, net neleisdavau sau verkti, galvodavau, kad tik taip parodysiu stiprybę.
Dabar galvoju visiškai priešingai – kai leidi sau verkti, pykti, liūdėti, tada esi stiprus. Dabar leidžiu sau jausti visas emocijas. Aš susigyvenau su savimi tokia, kokia esu.“
Silpnybę pavertė stiprybe
Išsilaisvinti iš gniaužtų padėjo ir atrastas naujas saviraiškos būdas – ji buvo susižavėjusi mikropigmentacija, kurios metu rašalu sukuriamas ataugusių plaukų vaizdas. Kaip sako, jei jau kiti jos šalinosi, norėjo jaustis gerai bent jau pati su savimi.
Jau buvo sutarusi laiką vizitui, kai į galvą toptelėjo mintis – juk galvą gali papuošti įvairiausiais piešiniais. Ieškodama pavyzdžių, ji įsimylėjo mandalas.
Pas dukros rekomenduotą meistrę Reneta nukeliavo su paties mažiausio piešinėlio pavyzdžiu, bet vos išgirdusi, kad meistrė tik pati kuria ornamentus, atsidavė į jos rankas – taip jos galvą vienas po kito papuošė gražiausi piešiniai.
„Su kiekviena mandala aš vis tiesiausi, galėjau labiau savimi pasitikėt, jaučiausi kaip pilnavertė moteris. Anksčiau gūždavausi, traukdavausi nuo žvilgsnių, klausimų.
Žmonės pakankamai pikti, nepakantūs, tad komentarų buvo visokių, bet man jie tapo labiau priimtini: dabar žmonės nebemato mano ligos ir nebežvelgia su gailesčiu. Dabar visi galvoja, kad aš tiesiog „išsidirbinėju“, – nusijuokia pašnekovė.
Šiandien R. Ačaitė drąsiai sako, kad alopecija privertė pažvelgti į viską kitaip, persidėlioti prioritetus ir daugiau laiko skirti savo vidui – priėmus šią patirtį kaip pamoką, ji išlaisvino. To ji linki ir kitiems, einantiems tuo pačiu keliu:
„Labai linkiu atsisukti į save ir saugoti save. Jeigu kyla pyktis, nuoskaudos – apgalvoti, kodėl esu pikta, kodėl man skauda, ieškoti priežasčių, kad išsilaisvintume ir jaustumėmės patogiai.
Atkreipčiau dėmesį ne į išvaizdą, o tik į vidų, kad padarytum save kuo laimingesne, pilnavertiškesne. Reikia atsisukti į save ir pagalvoti, kas man yra geriausia ir ką galiu dėl savęs padaryti.“
