Jolantai diagnozuota alopecija, kurią ji laiko ne fizine, o psichologine liga – tai, ką tenka išgyventi, kai kasdien slenka plaukai, primena košmarą.
Į problemą numodavo ranka
Jau 8 metus Jolanta gyvena Nyderlanduose. Tuomet, sako ji, važiavo pas mylimą vyrą – negalėjo būti niekur kitur. Tik pokyčiai neišėjo į naudą jos sveikatai.
„Alopecijos židinukus pastebėjau prieš 6-7 metus. Buvo labai daug streso, nes atvažiavau čia gyventi, Lietuvoje prieš tai studijavau, niekada gyvenime nebuvau mačiusi fabriko, buvo labai sunku emociškai“, – prisimena pašnekovė.
Ilgai darbuotis fabrike ji nenorėjo, tad kibo į kalbos mokslus, pakeitė darbo vietą. Nors pokytis į gerą, streso išvengti tokiose situacijose neįmanoma.
„Vienos kelionės metu sėdėjau autobuse, liečiau plaukus ir galvoju: „O kas čia? Man kažkas nuskuto galvos lopinėlį?“.
Paskui pagalvojau, kad auga nauji plaukai ir tiek. Nekreipiau dėmesio, po maždaug pusės metų žiūriu, kad jis didėja, jau 2 centimetrų plotas buvo plikas“, – pasakojo Jolanta.
Tąkart nuskubėjusi pas gydytoją ji išgirdo židinininės alopecijos diagnozę. Išrašyti vaistai padėjo – plaukai nuplikusiame plotelyje ataugo.
„Paskui pakeičiau darbą, vėl buvo daug streso, pradėjo dar vienas lopinėlis plikti. Bet tai buvo nedidelis, 2 eurų monetos dydžio plotas“, – pridūrė ji.
Ėmėsi gydytis pati
Metai iš metų galvoje vis atsirasdavo plinkančių lopinėlių, tačiau vartojant vaistus plaukai vis ataugdavo. Ir atėjo dar vienas svarbus gyvenimo momentas – vestuvės, būsto įsigijimas, o prieš trejus metus aplankė ir žinia, jog laukiasi.
„Dar prasidėjo egzema, visas veidas, kūnas buvo nusėtas egzema, tuo pačiu metu pradėjo slinkti plaukai. Susilaukiau mergaitės, kilo stresas, nes turėjau egzemą, užklupo depresija.
Praėjus dviem mėnesiams po gimdymo visiškai nuplikau. Tuo metu buvo tik antakiai ir blakstienos“, – sunkiausią momentą prisimena moteris.
Greičiausiai, tam įtakos turėjo ir egzema, ir slenkantys plaukai, ir pirmą kartą užklupusi motinystė, bemiegės naktys. Teko konsultuotis su specialistais, gerti antidepresantus, tačiau vieną dieną Jolanta sau tvirtai pasakė, jog laikas susiimti.
„Pradėjau sportuoti, kaip man atrodė, sveikai valgyti, galvojau pozityviai. Prieš tokį apsisprendimą mesti visus daktarus, aš turėjau labai daug injekcijų, vartojau vaistus, bet nusprendžiau, kad viskas, pati darysiu tai, ką galiu. Tryniau galvą svogūnais ir nors tai yra placebas, man buvo ataugę plaukai“, – džiaugėsi ji.
Sužibusi viltis nutrūko
Prieš mėnesį laiko Jolanta apsilankė Roterdamo „Erasmus“ medicinos centre – tikėjosi, kad pasikonsultavusi su specialistais, ras išeitį, kaip sustiprinti plaukus. Kadangi jie jau buvo pradėję atauginėti, viltis viduje ruseno gan stipriai:
„Apsilankiau pas daktarą, galvojau, turbūt reikia kažko, kad pastiprinti, jau ataugs plaukai, bet daktarė man pasakė, kad deja, nėra jokių vaistų, tyrimų, kad padės, 50/50.
Turbūt tai buvo ne tai, ką norėjau išgirsti. Kitą dieną viskas, kas buvo ataugę, buvo ant pagalvės. Taip pat iškrito antakiai, blakstienų nebėra – viskas nukrito.“
Židininę alopeciją pakeitusi alopecia universalis buvo itin skaudus smūgis. Ir prieš tai Jolanta turėjo ilgus, išpuoselėtus plaukus, kuriuos visi girdavo. Tačiau apsilankiusi pas dermatologą, Jolanta suprato svarbią tiesą.
„Buvau pas dermatologą, tai buvo plikas vyras. Sėdžiu akis į akį ir mintyse galvoju, koks simpatiškas vyras. Paskui pati prigavau save – jis man simpatiškas, o aš tokia pati plika – ligonė. Supratau, kad kažkas negerai – aš juk irgi normali“, – juokiasi ji.
Niekas prognozių nesuteikia
Vis dėlto, emocinis sunkumas taip greitai nedingsta – moteris sako, kad alopecija yra ne tik fizinė liga, kai nuslenka plaukai, ji – psichologinė. Dabar Jolantai skirti imunosupresantai, kurių šalutinis poveikis gali būti plaukų augimas, tačiau niekas neprognozuoja, kokio rezultato tikėtis:
„Labai sunku emociškai. Sunkiausia suprasti, kad yra viltis ir ji nutrūksta, ją tarsi kažkas nukerta. Jeigu pasakytų, kad visą laiką būsi plika, susitaikyk, žinotum, kad neataugs. O dabar visi sako, kad šansai 50/50, tai yra sunkiausia – valgai save iš vidaus, nes nežinai, ataugs ar neataugs.“
Susitaikyti su mintimi, jog niekas negali pasakyti, plaukai ataugs ar ne, padėjo Jolantos vyras, kuris iškart pasakė: „Man tu graži“. Tik kai kurių žmonių žodžiai ne padrąsina, o skaudina.
„Žmonės sako, kas čia tokio, tai tik plaukai, ne ranka, koja ar vėžys. Aš suprantu, kad tai tik plaukai, bet aš kitų žmonių skausmo nejaučiu, aš jaučiu savo skausmą. Mano nukritę plaukai yra mano skausmas.
Negerai sakyti: „Turi rankas, kojas, ko čia verki?“. Tai yra to žmogaus skausmas, negali sakyti, kad jo skausmas mažesnis ar bėdos menkesnės“, – atvirauja pašnekovė.
Siunčia palaikymo žinutę
Šešerius metus su alopecija kovojanti Jolanta sako, kad nori apkabinti visas moteris, kurios susiduria su tuo pačiu ir patvirtinti, kad viskas gerai – jūs ne vienos.
„Toms moterims, kurios dabar yra sumišusios ir pasimetusios – padeda kalbėjimas. Kuo daugiau kalbi, sakai, kad aš esu tokia, plika, neturiu plaukų – tai padeda. Neužsisklęskite savyje, nesėdėkite vietoje“, – drąsina J. Lapšinė.
O visų svarbiausia mokantis gyventi taikoje su alopecija, sako ji, yra viską išjausti. Ypač kelionės pradžioje, nes tai taip pat padeda, o visos emocijos, kurias patiriate, yra svarbios ir jas būtina išgyventi:
„Pačioj pradžioj, jei labai skauda, tegul skauda, jeigu norisi verkti, verk, viską išliek. Bet galvoje nusistatyk ribas – aš galiu verkti mėnesį, pusę metų, bet išsiverksiu, išliūdėsiu ir mažais žingsneliais imsiu daryti tai, kas teikia malonumą.“
Ji rekomenduoja kasdien padaryti ką nors, kas jums malonu – susitvarkyti nagus, išeiti pasivaikščioti ar pasimėgauti mėgstamu desertu, nes tokios mažos smulkmenėlės suteikia džiaugsmo.
