„Katynė“ – naujausias garsiausio lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmas – jus sukrės ir neleis užmigti, redakcinėje skiltyje tvirtina britų žurnalas „The Economist“ .
Jį verta pažiūrėti vien tik dėl nacistų areštuojamo Krokuvos universiteto senato scenos ar dėl nepakeliamai tikroviško žudynių, sovietiniams žudymo batalionams naikinant 22 tūkstančius nelaisvėn paimtų lenkų karininkų, pavaizdavimo, o taip pat dėl to, kad pamatytumėte, kaip komunistinė melo mašina bando nuslėpti tiesą nuo pokarinės Lenkijos, teigiama redakcinėje skiltyje.
Ir vis dėlto, nepaisant visos aistros ir tikroviškumo, filmas yra nuviliančiai painus ir pernelyg orientuotas į Lenkijos žiūrovus, tvirtina savaitraštis. Masinei kultūrai reikia stipraus ir paprasto siužeto, kuris įtikintų atbukusių jausmų šiuolaikinę tarptautinę auditoriją pasakojimo tikroviškumu. Ponas Wajda neišlaikė šio išbandymo: jis pasitelkė pernelyg daug veikėjų ir pernelyg daug detalių, kurios nukreipia žiūrovų dėmesį nuo pagrindinės kūrinio temos. Iš tikrųjų reikia „Šindlerio sąrašo“užmojo filmo, kuris atskleistų visą sovietinės diktatūros siaubą tiek karo, tiek ir pokario metais, tvirtina „Economist“.
Kone didžiausia problema – tai, kad išliko labai mažai archyvinių kino juostų. Dabar labai lengva pamatyti filmus, kuriuose vaizduojamos nacių koncentracijos stovyklos, tačiau net neryškios GULAGo fotografijos yra didelė retenybė. Vis dėlto turint pakankamai lėšų praeities atmosferai atkurti tai – ne kliūtis. Būtent tai padarė A. Wajda „Katynėje“. Dabar tą patį būtina padaryti ir su galybe kitų istorijų, teigia savaitraštis.
Pirmuoju turėtų tapti Kengyro sukilimas 1954 –aisiais. Po Stalino mirties Kengyro lageryje Kazachstane prasidėjo sukilimas. Kaliniai – daugiausia ukrainiečiai, o taip pat pabaltijiečiai ir rusai – mėgavosi laisve net šešias savaites, nuo gegužės 16 iki birželio 25 dienos. Jie išvijo lagerį valdžiusius pareigūnus ir sargybinius, tačiau galų gale neatsilaikė prieš reguliariąją armiją. Kengyro maištininkai, apie kuriuos Vakaruose praktiškai nieko nežinota iki pasirodant Aleksandro Solženicyno knygai „GULAGo archipelagas“, yra verti atminimo ir turi būti pagerbti už jų drąsą, išradingumą bei susitelkimą, prilygstantį Masados tvirtovės gynėjų narsai.
Po to turėtų ateiti istorijų apie žmonių iš Baltijos šalių ir kitų Rytų Europos valstybių deportacijų į Sibirą eilė, rašo „Economist“. „Susirinkit daiktus!” – šaukia Wajdos filme NKVD karininkas, atėjęs areštuoti moterį su vaiku, kurių vienintelis „nusikaltimas“ – tai, kad jie buvo lenkų karininko šeimos nariai. Jis tuo metu jau gulėjo negyvas duobėje, išraustoje miške prie Smolensko. Skubus susiruošimas viduryje nakties 1941 metų birželį tapo dešimčių tūkstančių žmonių sovietų kariuomenės okupuotose Rytų Europos teritorijose lemtimi. Nedaugelis tų, kuriems pavyko grįžti į namus, tapo ne didvyriais, o į laisvę paleistais nusikaltėliais, gyvenančiais sovietinės visuomenės užkaboriuose.
Pasak „Economist“, trečiaisiais turėtų tapti Baltijos šalių ir Vakarų Ukrainos „miško broliai“, o taip pat ir Lenkijos „Armia Krayowa“. Jie stojo į pasmerktą pralaimėti kovą su sovietų okupantais, kuri tam tikrais atvejais tęsėsi iki 6-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Paskutinysis estų partizanas Augustas Sabbe prasilaikė iki 1978 metų. 1940-ųjų pabaigoje juos išdavė išdavikai iš D. Britanijos MI6, ir Rambo nuotykiai Indokinijoje palyginti su jų likimu atrodo kaip Disney‘aus pasakėlė, rašo „Economist“.
Ko gero labiausiai kvapą užimanti yra lenkų žvalgybos karininko Witoldo Pileckio istorija, tvirtina savaitraštis. Jis tyčia pateko į Osvencimo koncentracijos stovyklą, kad išsiaiškintų, kas tenai vyksta. Kai jis vėliau iš jos pabėgo ir pranešė Vakarų sąjungininkams, ką matė, juo nebuvo patikėta: Pileckiui buvo pareikšta, kad jis perdeda. Po karo jį sučiupo komunistai, 1948 m. Pileckiui įvykdyta mirties bausmė.
Jei scenaristai pasiraitotų rankoves, istorijos suvokimas Vakaruose – tegu ir kiek pavėluotai – vėl įgytų tam tikrą balansą, tvirtina „Economist“. Ir pataria – tik nepamirškite į kino salę pasiimti daugiau nosinių.
