Visi statiniai – iš natūralių medžiagų: molio plytų, medžio ir akmenų. Vyto meistrystė ir kūrybingumas stebina – jis sodyboje ne tik pats įvedė elektrą, šildymą ir kanalizaciją, bet ir sukūrė bei savo rankomis sumeistravo baldus iš masyvių ąžuolo lentų.
„Visko galima išmokti, tik reikia mokytis“, – įsitikinęs meistras.
O šį rugsėjį Smigliuose buvo pašventintas naujas kryžius, kurio sumanytojai ir rėmėjai – irgi V. Damaška bei jo kaimynas dailininkas ir medžio drožėjas Virginijus Stančikas.
Pastatė kryžių ir iškabą
Gimtasis V.Damaškos Smiglių kaimas – visai šalia Vilniaus, tad save jis vadina kaimo vaiku, nors mokyklą lankė Šeškinėje, o artimiausia parduotuvė – Lazdynuose.
Griovių geomorfologiniame draustinyje plytinčiame kaime likusios tik trys senbuvių gyventojų sodybos. Dabar namus čia pasistatė ir dar statosi daug nuošalumą mėgstančių naujakurių.
Šiame kaime gyveno ir eiguliu buvęs Vyto senelis, jam palikęs žemę ir seną trobą, kuri negyvenama jau baigia sugriūti. Netoliese stovėjo ir senutėlis kryžius.
Tvarką ir grožį mėgstantis unikalios sodybos šeimininkas stengiasi gražinti, atnaujinti ir gimtojo kaimo aplinką. V.Damaškos iniciatyva šį rudenį vietoje senojo buvo pastatytas naujas medinis kryžius, prie jo žaliuoja tujos, žydi gėlės, padėta žvakių.
„Nuo vaikystės atsimenu tą senutėlį kryžių, jis taip supuvo, kad net tris kartus buvo nuvirtęs. Pastato – ir vėl nuvirsta. Neapsikentęs nusprendžiau pastatyti naują kryžių.
Mano kaimynas dailininkas ir medžio drožėjas Virginijus Stančikas pasisiūlė jį padaryti. Išdrožė aukštą kryžių, dailiai išpjaustė papuošimus, o aš sutvarkiau aplinką.
Ši vieta buvo apaugusi šabakštynais, reikėjo išrauti krūmus, o aikštelę aplink kryžių išgrindžiau trinkelėmis, pasodinau tujas. Kryžių pašventino Pilaitės kunigas, į pašventinimo iškilmes gausiai susirinko Smiglių ir aplinkinių kaimų gyventojai“, – pasakoja vienas iš kryžiaus sumanytojų ir rėmėjų.
Vyto ir jo kaimynų Virginijaus bei Regimanto pastangomis kaimą papuošė ne tik kryžius, bet ir nauja kaimo iškaba, kuri puikuojasi pakelėje. Į akmenis tvirtai įmūrytas stulpas su lentele, ant kurios dailiai išpjaustytas užrašas „Smigliai“, apsaugotas stogeliu, papuoštas metalo kaldiniais.
Visko galima išmokti
Damaškų dviaukštė raudonų plytų pilaitė atrodo išties kaip iš pasakos: ją juosia du pusapvaliai balkonai, remia sraigtinės kolonos, ji stovi ant kalvelės, dengtos natūraliais lauko akmenimis.
Savo įspūdingus namus meistras sumūrijo ne iš paprastų, o iš ilgaamžių raudonų plytų, pagamintų senoviniu būdu, rankomis. Tokių plytų jis įsigijo Gintaro Kniežos įkurtoje „LDK plytinėje“ Krūminiuose, Varėnos rajone.
Iš rankų darbo plytų sumūrytos ne tik namo išorinės bei vidinės sienos, bet ir svetainės grindys, lauko laiptai bei turėklai, namą remiančios grakščios sraigto formos kolonos. Namo dizainą jis sukūrė ir įgyvendino pats. Savo rankomis jis ne tik pasistatė namą, bet ir jį įsirengė.
Vyrui netrūksta ne tik kūrybingumo, amatų išmanymo bei darbštumo, bet ir užsispyrimo bei sveikų ambicijų. „Meistrai už langus mediniais rėmais užsiprašė 100 eurų už kvadratinį metrą.
Kai atvažiavo išmatuoti ir pamatė mūsų namo didelius, aukštus arkinius langus, už rėmus užsiprašė kosminės sumos – 500 eurų už kvadratinį metrą. Jie pareiškė:
„Turėjai pinigų namui, turėsi ir langams.“ Teko rėmus gamintis pačiam. Akmenų prisirinkau iš laukų ir iš miško, rankų darbo plytų nusipirkau dar prieš euro įvedimą – laiku suspėjau, dabar tokių tikrai neįpirkčiau. Namą, pirtį ir kitus statinius pasistačiau pats, savo rankomis įvedžiau elektrą, įrengiau šildymą, vandentiekį iš geodezinio gręžinio ir nuotekų sistemą, sumontavau kriaukles ir kranus. Statyba truko dvejus metus“, – pasakojo Vytas.
Paklaustas, kaip jis įvaldė tiek skirtingų amatų – statybininko, mūrininko, elektriko, santechniko, staliaus, kuklus, mažakalbis vyras atsakė: „Jei mokaisi, gali visko išmokti, tik reikia norėti mokytis.“
Trobelė ant vištos kojelės
Šalia Damaškų pilaitės, pirtelės, malkinės ir garažo stovi maža rąstų trobelė, pakilusi nuo žemės – ji laikosi ant medžio kamieno. Tikra raganos trobelė ant vištos kojelės.
Kai pakilau mediniais laipteliais ir pravėriau trobelės duris, pamačiau, kad jokia ragana ten negyvena – ant medinio stalo ir suolų džiūsta vaistažolės. Artėjant Kalėdoms ši trobelė, apšviesta elektrine girlianda, atrodo lyg būtų nužengusi iš vaikystės pasakų.
Kieme stovi ir šeimininko rankomis iš rąstų dailiai suręsta pirtelė. Prieškambaryje – dailus ąžuolinis stalelis ir taburetės. Čia pat džiūsta beržo, ąžuolo ir liepos šakelių vantos – jų visų poveikis skirtingas. Toliau įrengta erdvi garinė su patogiais lentiniais plautais ir akmenų krosnimis, yra ir poilsio kambarys, ir net nedidukas miegamasis – besilankantiems draugams.
Šalia pirtelės – atviras lentinis garažas, kuris kartu yra ir malkinė, nes jo sienas atstoja sukrautos malkos.
Šalia sodybos tyvuliuoja tvenkinys, prie kurio Vytas surentė lentinį taką ir erdvią medinę pavėsinę. Viduje sugalvojo sumeistrauti ypatingą stalą, kurio viduryje įrengta vieta nedideliam laužui. Čia prie ugnelės mėgsta rinktis Vyto draugai, kaimynai – kepti kepsnius, vakaroti. Tvenkinyje yra karpių, lynų, tačiau Vytas nemėgsta žvejoti.
„Mano brolis atvažiuoja pažvejoti, ir kaimynas pagauna, man lieka tik išsikepti“, – juokėsi sodybos šeimininkas.
Baldai – iš ąžuolo masyvo
Įspūdinga ne tik Damaškų sodybos aplinka – stebina ir meniškas, savitas namo interjeras. Vytas pats sukūrė bei savo rankomis sumeistravo gražius ir tvirtus baldus iš vientisų ąžuolo lentų.
Svetainę puošia masyvus, tačiau grakščiai atrodantis gėlės formos stalas, kurio idėją Vytas sako nusižiūrėjęs Kaziuko mugėje. Grįžęs namo nusibraižė panašų ir pats sumeistravo.
Iš tokių pačių lentų pagaminta ir sofa, ir palangės, į sieną įmontuotų spintų durys, ir net laikrodis. O šviestuvą prie sofos Vytas sumontavo iš laidinio telefono.
Eglines svetainės lubas prilaiko masyvios sijos. Viena vidinė siena – iš molio, kitos – iš tų pačių raudonų plytų, o grindyse – išmoningai sudėliotos mozaikos iš tašytų akmenų ir plytų, tarp jų įmontuotos girnapusės.
Šalia svetainės – nedidelė virtuvė. Spintelės, šaldytuvo, indaplovės durelės taip pat sumeistrautos iš tokios pat spalvos ir faktūros ąžuolo. Namuose netgi indai priderinti prie interjero – keramines lėkštes bei puodelius pagamino keramikas Saulius Bobinas.
Į antrą aukštą lipame stilingais įvijais ąžuolo laipteliais, kurių pakopose įmontuotos lemputės užsidega reaguodamos į judesį. Antrame aukšte – šeimininkų miegamasis, kurio baldai – taip pat iš ąžuolo masyvo.
Katinai sukuria šventę
Damaškų sodybą saugo mielas šunelis Reksas. Kai piktas kaimynas jam sulaužė koją, veterinarai siūlė šunį užmigdyti, nes jis tos kojos nebevaldė, tačiau šeimininkai atsisakė nutraukti jo gyvybę ir išslaugė kiemo sargą – Rekso koja sugijo, jis tik truputį šlubuoja. Damaškų sodyboje šiuo metu gyvena net 11 katinų.
Jie vaikšto namuose, lauke, mėgsta šildytis prieš saulutę balkonuose. Katės netrukdo sodyboje gyventi varnėnams, kurie pavasarį įsikuria sodo medžiuose įtaisytuose inkiluose.
„Jų veislė – „Smiglių pagerintoji“, – pasakojo Vytas. – Čia Smiglius, ši – Šventė, ten Mausius, Musė, Pupa, kažkur vaikšto Sportininkas ir Lapiukas. Kai atsiveda – nežudome, tik išdalijame, jeigu kas paima, o tie, kurių nepaima, lieka pas mus.“
Tačiau šeimininkams labai nepatinka kiti pikti įnamiai – medinėse balkono grindyse, po terasa ir namo sienų plyšeliuose įsikūrusios širšės, per kurias baisu ir išeiti į balkoną.
Žvėrys nuėda derlių
V.Damaška įkūręs nedidelę aplinkos tvarkymo įmonę. Užsakymų jam netrūksta, nes žmonės, pamatę Damaškų sodybą, prašo ir jiems ką nors panašaus sumeistrauti, tačiau meistras sako, kad sunku rasti gerų darbuotojų, atsidavusių darbui.
Vytas dar turi daug sodybos gražinimo planų ir idėjų. Krūvos akmenų dar laukia savo valandos, dar reikia suręsti tvorą nuo miško pusės, kad į kiemą nelįstų žvėrys.
„Auginti daržoves mums sudėtinga – stirnos nuėda burokų lapus, šparagines pupeles. Braškių daigelius pasodiname – žiūrime, kad jų jau nebėra.
Kadangi lapės ir mūsų, ir kaimynų vištas nunešdavo, dabar jų nebelaikome. O visas pasodintas bulves švariai „nukasdavo“ šernai. Jie net kitoje kelio pusėje prasikasę per tinklinę tvorą kaimynų kopūstus, morkas nuėdė. Šie knysliai nei šunų, nei žmonių nebijo.
Daržovės užauga tik šiltnamyje, – žvėrių eibes vardijo Vytas. – Kartą išeinu ryte į balkoną su puodeliu kavos – žiūriu, iš kur tiek akmenų ant pievos atsirado. Ogi ten šernų kaimenė įsikūrė. Gal 30 jų ramiai gulinėja per 5 metrus nuo manęs, nebijo.Tik šiemet šernų mažiau, maras apmažino. Gamta pati susitvarko.“
Vienais metais V. Damaška buvo įsigijęs avių, kad nuėstų veją ir jos nereikėtų šienauti. „Pasakos, kad avys nušienauja žolę. Jos pirmiausia nuėda, kas joms skaniau – gėles, daržoves ir augalus. Kai jų nelieka, tada jau pradeda rupšnoti žolę“, – teigė sodybos šeimininkas.
Auksarankis darbštuolis Vytas mėgsta ir moka gaminti maistą: kepa kepsnius, verda sriubas ne tik savaitgaliais svečiams. Turėdamas laiko, jis mielai sukasi virtuvėje, konservuoja.
„Vieno dalyko aš nemoku – negaliu stiklainių išplauti, nes ranka netelpa į vidų“, – juokėsi Vytas.
