Įpratome kalbėti apie šešėlinę ekonomiką. Kartais net žinome, kaip ją apšviesti. Neretai girdime ir apie šešėlines vyriausybes, kurias įsivaizduoja viena ar kita opozicinė partija. Nesumaišytume jų su šešėlinės valdžios kategorija, kuri retsykiais šmėkšteli tekstuose apie neinstitucionalizuotos galios centrus pilkųjų eminencijų šalyje.
Tačiau, ar negalėtume kalbėti apie tai, kad kasdienės žiniasklaidos šešėlyje gali atsidurti ištisi mūsų valstybės ir visuomenės reiškiniai. Štai šiandien prasideda vietos savivaldos rinkimų vajus, bet apskritai jis kaip niekados blankiai apšviestas nacionalinės politikos scenos šviesų. Sakyčiau, kad savivaldos rinkimai, kaip ir pati savivaldos idėja, yra mūsų dėmesio ir teikiamos reikšmės šešėlyje. Kitaip tariant, nieko nusikalstamo: tiesiog šešėlyje, šalikelėje, užribyje, tolėliau nuo daugumą piliečių sutelkiančių problemų epicentro.
Masinė opinija ir rinkėjų požiūris į savivaldos rinkimus atsiskleidžia su statistikos pagalba. Tačiau emocinė atmosfera pajuntama ir be statistikos. Šiemetinio rinkimų vajaus vangumas, galbūt, yra susijęs su tuo faktu, kad ankstesni rinkimai yra sutapę su kitais įvykiais, pvz., prezidento rinkimais. Politinio jautrumo ir rinkiminio šurmulio rezonansas tuomet būdavo didesnis, nors didesnė dalis emocijų tekdavo aukštesnio „rango“ rinkimams.
Šiandien, kuomet Lietuvos Seimas užmiršo stalčiuje savivaldos reformos idėjas, bet įsivėlė į nebūdingas tautos atstovybei rietenas su vykdomosios valdžios institucijomis, vietos valdžios rinkimai visur, išskyrus Vilnių, atrodo lyg antraeilis vaidinimas, atliekamas per Seimo atostogas, laisvalaikiu. Tai gali būti klaidinantis įspūdis, kuris, tikėtina, gali pasikeisti rinkimų kampanijos įkarštyje. Tačiau vis tiek galime pastebėti, kad išankstinio pasirengimo savivaldos rinkimams darbai buvo nuolat koreguojami gandų ir vilčių, susijusių su merų institucijos statusu ar net savivaldos sandaros pasikeitimais. Kaip galima įsijausti į procesą, kuomet atsimenama, jog jam pasibaigus galėjo būti pakeisti naujai išrinktos valdžios apdarai.
Gyvenimas šešėlyje nežada nieko naujo ir nieko gero. Politiniai lyderiai Lietuvoje po senovei grožisi partinių sąrašų privilegijomis, demagogiškai bandydami įtikinti tautą, kad esant tiek daug partijų, kiekvienas norintis ką nors reikšti savivaldos baruose, gali pasirinkti geistiną sąrašą ir tikėtis patekti į išrinktųjų tarpą. Tačiau vis labiau akis bado susivėlęs vietinių politikų veilokas, veidai, kurie nesikeičia, keičiantis partijų pavadinimams. Lygiai kaip nesikeičia interesai ir motyvai tų, kurie šiandien nori ir gali įsikurti savivaldybių tarybose it paveldėtuose ūkiuose. Būtų gerai, kad taip sakydamas klysčiau.
