Diskusijos dėl Vilniaus senųjų žydų kapinių vietos seniai įgijo tarptautinį mastą, net veikia lietuvių ir žydų santykius. Lietuvos ir užsienio istorikams, geologams ir politikams jau ne pirmus metus ginčijantis dėl Vilniaus senųjų žydų kapinių vietos į pagalbą ateina „Lietuvos žinios“. Mįslės įminimas - čia pat, paminklosaugos sąžine vadinto Vlado Drėmos legendinėje knygoje „Dingęs Vilnius“.
Jau kelerius metus Lietuvoje ir net pasaulyje nerimsta aistros dėl vadinamųjų Karaliaus Mindaugo apartamentų statybos Vilniuje, netoli buvusių Sporto rūmų. Ilgai diskutuojama ir vis nesutariama dėl to, ar nauji pastatai kyla šalia, ar ant seniausių sostinėje žydų kapinių.
V. Drėmos liudijimai
„Kai namuose ilgai ieškau ir nerandu kokio nors daikto, dažnai paaiškėja, kad jis guli matomiausioje vietoje. Taip atsitiko ir su žydų kapinėmis“, - LŽ sakė atidžiai Lietuvos dailės istoriko, muziejininko, „Vilniaus angelu sargu“ vadinto V.Drėmos palikimą tyrinėjantis Vilniaus dailės akademijos profesorius dr.Alfredas Širmulis.
Jis verčia jau legendine tapusios V.Drėmos knygos „Dingęs Vilnius“ 377 puslapį. Jame V.Drėma rašo: „Rytinėje Kalvarijų gatvės pusėje XVI a. buvo didžiojo kunigaikščio šunidė, pirmasis Vilniuje Paleckio stiklo fabrikas ir svečių namai pasiuntiniams iš rusų ir totorių žemių, o dar toliau į rytus, kur šiandien „Žalgirio“ stadionas, - senosios žydų kapinės.“
„Jeigu tiki V.Drėma - o tie, kurie jį pažinojo, žino, kad jis buvo itin kruopštus ir atidus tyrinėtojas, niekada nesakydavęs to, dėl ko nebūdavo visiškai tikras - nėra ko daugiau ir ieškoti. Jeigu netiki - štai įrodymai, sudėti į „Dingusį Vilnių“, - rodė prof. dr.A.Širmulis.
Tikslūs duomenys
Kartu verčiame „Dingusį Vilnių“. Kaip knygoje rašo V.Drėma, pirmasis autentiškas ir visas Vilniaus miesto vaizdas yra išspausdintas 1581 metais (kitur 1572 m.) Kelne išleistame Georgo Brauno ir Franso Hogenbergo „Pasaulio miestų albume“ (žr. 1 piešinį).
Kaip pažymi autorius, kairiojoje graviūros pusėje, dešiniajame Neries kampe, vaizduojamas istorinis Vilniaus Žvejų priemiestis - būtent čia dabar stovi Sporto rūmai, kyla ginčus sukėlę Karaliaus Mindaugo apartamentai. „Stebina čia pavaizduota bažnyčia, apie kurią jokių istorinių žinių neturime. Tik XVII a. pabaigoje karmelitai Žvejų priemiestyje buvo pastatę Marijos Teresės bažnytėlę, kuri XIX a. sugriuvo“, - rašo V.Drėma. Tačiau jokios kapinės, kur XVI a. antrojoje pusėje būtų pradėta laidoti, priemiesčio piešinyje nepažymėtos.
Toliau knygoje publikuojamas 1737 metais nubraižytas Vilniaus miesto planas, vadinamas Fiurstenhofo planu, rastas Berlyne, kunigaikščių rūmuose (žr. 2 piešinį). Jį V.Drėma vadina „detaliu ir labai tiksliu“. Jo apačioje pavaizduotas ir dešiniajame Neries krante buvęs Žvejų kvartalas. Dr.A.Širmulis atkreipia dėmesį į ryškų stačiakampį, nubraižytą už gyvenamųjų pastatų komplekso. „Ši pažymėta taisyklinga stačiakampė teritorija - darau prielaidą, kad tai senosios žydų kapinės“, - spėjo tyrinėtojas.
Ir štai - ryškiausiais brėžinys: 1917 metais vokiečių kareivio Johano Gruckos nupiešta unikali Vilniaus panorama (žr. 3 piešinį). „Šią panoramą galima laikyti ano meto Vilniaus miesto inventoriniu paveikslu, svarbiu istoriniu dokumentu“, - knygoje pažymi V.Drėma.
Būtent šiame piešinyje, vaizduojant dešinįjį Neries krantą, iš eilės nupiešta Šv.Rapolo bažnyčia, Raduševičiaus rūmai, stiklo fabrikas, lentpjūvė, kapinaitės, elektrinė ir jau toliau - senosios žydų kapinės.
„J.Gruckos piešinyje pavaizduota tiksliai: vienoje Neries pusėje - dabartinė Mokslų akademijos biblioteka, kitoje - elektrinė, toliau - Orth. Kirche (provoslavų cerkvė Kalvarijų gatvėje), o žemiau - antkapiais pažymėtos žydų kapinės (Alter judischer Friedhof)“, - rodo dr.A.Širmulis. Kaip spėja tyrėjas, dalis kapinių galėjo „išsikišti“ ir už stadiono, taigi, siekti Sporto rūmų prieigas.
Gana aiškiai senųjų žydų kapinių vieta lokalizuojama ir kiek vėliau - 1929 metais sukurtoje architekto, inžinieriaus Juozapo Kamarausko akvarelėje (žr. 4 piešinį). Vilniaus plane-paveiksle iš Žvejų priemiesčio pusės vaizduojama pietinė Šnipiškių dalis su senosiomis žydų kapinėmis - jos paveikslėlyje žymimos aiškiai matomais antkapiais. Plane matyti, kad tiek Žvejų kvartalo namai, tiek Vilniaus elektrinė bei Raduškevičiaus rūmai stovi arčiau Neries pakrantės. Atidesnis stebėtojas piešinyje pamatys ir juodai nuspalvintą, virš pastatų iškilusią skulptūrą - XX a. pradžioje pastatytą paminklą poetui Adomui Mickevičiui - jis kilo ant kalnelio, maždaug dabartinių Sporto rūmų vietoje.
Siaubė potvyniai
Dabar susiduriame su dar vienu istorikų ir kitų tyrėjų fiksuotu, bet pastaruoju metu nežinia kodėl nutylimu faktu. Dešiniajame Neries krante buvęs Žvejų priemiestis ilgą laiką buvo siaubiamas upės potvynių. Tai liudija ir V.Drėmos fiksuotas faktas, kad 1847 metais patvinusi Neris sugriovė mūrinę Šv.Marijos Teresės bažnyčią, stovėjusią tarp gyvenamųjų namų, priklausiusią Pilies kalno tvirtovės gynybos sistemai. Būtent šios tvirtovės įtvirtinimai, perkelti į dešinįjį Neries krantą, kaip rašo V.Drėma, siekė senąsias žydų kapines.
„Dingusiame Vilniuje“ randame dar vieną atvaizdą - skulptoriaus Zbignevo Pronaškos kurto paminklo A.Mickevičiui nuotrauką. Pasak V.Drėmos, medinė skulptūra stovėjo gana aukštai - „kur šiandien puikuojasi geldos formos sporto halė (Sporto rūmai - red.)“. Deja, ir šį paminklą 1931 metais nuplovė Neries potvynis.
„Kokie žydai rengs kapines tokioje vietoje, kur plaukia vanduo, nuverčiantis ne tik paminklus, bet ir bažnyčias?“, - stebėjosi dr. A.Širmulis.
Apie Neries potvynius, siaubusius Žvejų priemiestį, liudijimai fiksuojami ir žinomo Lietuvos kultūrininko Adomo Honorio Kirkoro (1818-1886 m.) knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“. „Toliau už Piromonto, taip pat ant Neries kranto, stovėjo mūrinė Šv.Teresės bažnytėlė.
Istorikai - neišgirsti
Žydų kapinės, kurių ribas dabar bandoma nustatyti, Vilniaus centre veikė nuo XVI amžiaus. Jos uždarytos XIX a., Rusijos carinei valdžiai dešiniajame Neries krante statant senojo Arsenalo gynybos įtvirtinimus. Už šią žemę, kaip fiksuota šaltiniuose, žydų bendruomenė gavo finansinę kompensaciją iš tuometinės Rusijos caro administracijos.
Senųjų žydų kapinių buvimo vieta tyrinėta ir mūsų dienomis. Štai architektas Robertas Žukovskis, ieškojęs istorinio Žvejų priemiesčio ir 1996-aisiais atlikęs žvalgomuosius ploto aplink Vilniaus sporto rūmus kasinėjimus, rado dvi kapvietes. Vienoje jų, šalia tuometinio „Žalgirio“ plaukimo baseino, kurio vietoje statomi Karaliaus Mindaugo apartamentai, rasti du 9-14 metų jaunuolių palaikai, kuriuos žydų bendruomenės nariai pavadino ne žydais. 2000-aisiais publikuotame R.Žukovskio straipsnyje, rašant apie šį palaidojimą, spėjama, kad jaunuolių kapai galėję priklausyti kitos religinės Vilniaus bendruomenės kapinėms, buvusioms XVI-XVIII a. žydų kapinių kaimynystėje, į vakarus nuo jų.
Kitoje kapvietėje, esančioje šalia Sporto rūmų, 1996-aisiais rasti palaidoti 10 kūdikių. Juos žydų bendruomenė pripažino savais. Spėjama, kad šie vaikai buvo palaidoti XVII amžiuje.
Apie tai, kad žydų kapai greičiausiai yra ne ten, kur jų dabar ieškoma, dar prieš dvejus metus prabilo „Vilniaus architektų studijos“ valdybos pirmininkas architektas Kęstutis Pempė bei Lietuvos istorijos instituto Archeologinių tyrimų vadovas archeologas Kęstutis Katalynas. Jų teigimu, pastatas, statomas buvusio Žalgirio baseino vietoje, nėra buvusių žydų kapinių teritorijoje ir su ja nesiriboja, mat yra maždaug 15 metrų nutolęs nuo buvusios žydų kapinių ribos.
K.Pempė tąkart viešai pripažino, kad dėl buvusių kapinių vietos problemų gali turėti kiti - Vilniaus „Žalgirio“ stadiono bei Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukciją planuojančios bendrovės.
K.Katalynas tvirtino, kad dabar ginčijamoje teritorijoje buvo istorinis Žvejų priemiestis, o 1831 metais caro įsakymu toje vietoje buvo pastatyti gynybos įtvirtinimai.
Kadangi ieškota visiškai ne ten - nieko ir nerasta. Reikėjo ieškoti teritorijoje tarp Vilniaus koncertų ir sporto rūmų ir dabartinio „Žalgirio“ stadiono imtinai. Čia, „Žalgirio“ stadiono vietoje, išties yra buvusios žydų kapinės, tačiau jos carinės Rusijos valdžios buvo uždarytos 1831 metais, o sovietų valdžia šias kapines išardė 1949-1950 metais.
Jurga Tvaskienė
