Šeimos konfliktas: areštinė, skundai, teismai

Vy­riau­sias sū­nus po­li­ci­jai įda­vė ne­le­ga­liai lai­ky­tą šau­tu­vą, na­mi­nės deg­ti­nės apa­ra­tą, įran­gą žu­vims elekt­ra žu­dy­ti teig­da­mas, kad šie daik­tai – tė­vo. Į dar­bą bu­vo pa­leis­ti ir kumš­čiai, tad pro­ku­ro­rai jau pra­dė­jo aiš­kin­tis, ku­ris ku­rį – tė­vas sū­nų ar sū­nus tė­vą – su­mu­šė.

Teis­mo įpa­rei­go­tas ne­siar­tin­ti prie šei­mos ūkio sū­nus yra ka­te­go­riš­kas – tė­vas jam ker­ši­ja. Konflik­tai šei­mo­je pra­si­dė­jo, kai še­šias­de­šimt­me­tis tė­vas, ofi­cia­liai neiš­si­tuo­kęs su žmo­na, su­si­ra­do mo­te­rį ir at­si­ve­žė į šei­mos ūkį. Kas kal­tas?

Iš nu­ken­tė­ju­sio­jo ta­po kal­ti­nin­ku

Lapk­ri­čio 17-ąją į Šiau­lių ap­skri­ties areš­ti­nę 38-erių Ri­mas (var­das pa­keis­tas – aut. pa­st.) pa­te­ko avė­da­mas gu­mi­niais ba­tais ir vil­kė­da­mas pur­vi­nais rū­bais. Po­li­ci­ja vy­rą iš­si­ve­žė, nes ne­va jis už­puo­lė ir su­mu­šė tė­vą Jo­ną (var­das pa­keis­tas – aut. pa­st.). Ta­čiau po­li­ci­ją iš­kvie­tė bū­tent sū­nus. Ri­mo tei­gi­mu, bū­tent tė­vas jį už­puo­lė.

Areš­ti­nė­je Ri­mas iš­bu­vo dvi pa­ras, o po to teis­mas jį įpa­rei­go­jo ne­siar­tin­ti prie šei­mos ūkio. Prie ūkio, ku­ria­me šei­ma lai­ko gy­vu­lius, pri­žiū­ri dar­žus ir šei­mi­nin­kau­ja dvi mo­te­rys: tei­sė­ta Jo­no žmo­na, tri­jų vai­kų mo­ti­na, ir jo nau­jo­ji drau­gė.

Pa­sak Ri­mo, spa­lio 17-osios va­ka­rą jis atė­jo dirb­ti prie gy­vu­lių, o tė­vas jį už­puo­lė, rei­ka­lau­da­mas grą­žin­ti au­to­mo­bi­lio rak­te­lius ir mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną. „Tė­vas tren­kė man į vei­dą, su­dras­kė megz­ti­nį. Aš ne­da­riau nie­ko – ži­nau, kad ne­ga­liu muš­tis, vel­tis į konflik­tą“, – sa­ko jis.

Vy­rai, Ri­mo tei­gi­mu, ėmė bėg­ti ap­link kie­me sto­vin­tį au­to­mo­bi­lį. Ta­da Ri­mas ir pa­skam­bi­no nu­me­riu 112 – iš­kvie­tė po­li­ci­ją.

At­vy­ko du pa­rei­gū­nai iš po­li­ci­jos nuo­va­dos. Ri­mas sa­ko, kad konflik­to nie­kas ne­ma­tė, ta­čiau atė­jo tė­vo nau­ja my­li­mo­ji ir pa­liu­di­jo, kad bū­tent sū­nus už­puo­lė tė­vą. Ta­da po­li­ci­ja jį ir iš­si­ve­žė į nuo­va­dą, o po to už­da­rė į areš­ti­nę Šiau­liuo­se. Taip iš nu­ken­tė­ju­sio­jo Ri­mas ta­po įta­ria­muo­ju, konflik­to kal­ti­nin­ku.

Paš­ne­ko­vas sa­ko, kad juo nie­kas ne­pa­ti­kė­jo. Iš­bu­vus nuo­va­do­je, te­ko vyk­ti į teis­mą ir iš­girs­ti spren­di­mą, kad kol bus nag­ri­nė­ja­ma by­la, jis ne­ga­li pri­siar­tin­ti prie šei­mos ūkio.

Ri­mas jau ap­si­gy­ve­no nuo­mo­ta­me bu­te ir tei­sy­bės ža­da ieš­ko­ti to­liau. Ža­da įro­dy­ti, kad bū­tent tė­vas yra tik­ra­sis kal­ti­nin­kas.

„Ne­rei­kia mums tos mo­ters“

Ko­dėl tarp tė­vo ir sū­naus ki­lo ka­ras, ku­rio pa­bai­gos ne­ma­ty­ti? Ri­mas sa­ko, kad vis­kas pra­si­dė­jo ta­da, kai tė­vas į ūkį at­si­ve­dė nau­ją mo­te­rį. Trys suau­gę sū­nūs su­py­ko dėl to­kio tė­vo akib­rokš­to, ėmė su „pa­mo­te“ konflik­tuo­ti.

Pa­sak Ri­mo, tė­vo mo­te­ris pa­gra­si­no iš­nai­kin­ti ūky­je jo lai­ko­mus paukš­čius, ne­va jie jos braš­kes nu­le­sa. „Ne­rei­kia mums jos. Kam ta sve­ti­ma mo­te­ris ūky­je, kai ma­ma yra? Su­var­go la­bai dėl to­kio tė­vo poel­gio. Vi­sas kai­mas juo­kia­si“, – sa­ko Ri­mas.

Štai ta­da Ri­mas ir ėmė­si žy­gių prieš tė­vą. Lapk­ri­čio 11-ąją jis tė­vą „įda­vė“ po­li­ci­jai, kad šis lai­ko ne­le­ga­lų me­džiok­li­nį šau­tu­vą ir šo­vi­nių. Pa­sak pa­šne­ko­vo, po­li­ci­ja šau­tu­vą ir 202 pis­to­le­to ir ka­ra­bi­no šo­vi­nius kon­fis­ka­vo.

Ki­tą die­ną sū­nus tė­vą ap­skun­dė po­li­ci­jai, kad šis lai­ko „sa­ma­go­no“ apa­ra­tą. „Jis 1991-1993 me­tais sa­ma­go­ną vi­rė ir par­da­vi­nė­jo“, – sa­ko Ri­mas.

Dar Ri­mas ap­skun­dė tė­vą dėl lai­ko­mos įran­gos žu­viai elekt­ra žu­dy­ti. „Tė­vas tu­rė­jo bran­gia­kai­lių žvė­re­lių fer­mą. Dve­jus me­tus, gal 1991-1993 me­tais, ta nu­žu­dy­ta žu­vi­mi žvė­re­lius šė­rė“, – sa­ko jis.

Ri­mas pa­sa­ko­ja, kad tė­vas sa­vo vai­kams bu­vęs žiau­rus. Dir­žu pė­ręs, ant žir­nių klup­dęs. „Muš­da­vo su tro­siu­ku, kol ap­si­si­sio­da­vom. Su šau­tu­vu ma­mai ir vai­kams gra­si­no, ba­si į po­li­ci­ją esa­me bė­gę, bet pa­gal­bos ten ne­su­lau­kėm“, – sa­ko jis.

Vy­ras tei­gia, kad po­li­ci­ja, kaip ir se­niau, pa­lai­ko tė­vą – vers­li­nin­ką, įmo­nės di­rek­to­rių. Nes su vi­sais sie­ja drau­gys­tė.

„Aps­kun­džiau teis­mo spren­di­mą, ap­lan­kiau teis­mo me­di­ci­nos eks­per­tus, ku­rie tė­vo man pa­da­ry­tus su­ža­lo­ji­mus įver­tins. Pa­li­kau eks­per­tams ir sa­vo megz­ti­nį, ku­rį tė­vas su­dras­kė. Dar ei­siu į Mo­kes­čių ins­pek­ci­ją pa­pa­sa­ko­ti apie tė­vą. Jis tu­ri gau­ti tai, ko nu­si­pel­nė“, – sa­ko sū­nus.

Bai­siau­sia, kai ko­vo­ja šei­mos na­riai

Jo­nas žur­na­lis­tams nie­ko aiš­kin­ti ne­pa­no­ro. At­sa­kė, kad vyks­ta iki­teis­mi­nis ty­ri­mas ir tik teis­mas nu­spręs, kas kal­tas. Teis­mas ir nu­baus kal­ti­nin­ką.

Teis­mas nu­baus, bet ar liau­sis aist­ros ir kal­ti­ni­mai bu­vu­sio po­li­ti­ko šei­mo­je? Juk konflik­tas ki­lo ta­da, kai tė­vo gy­ve­ni­me at­si­ra­do ki­ta mo­te­ris. Tiek me­tų ty­lė­jęs apie tė­vo da­ro­mus įsta­ty­mo pa­žei­di­mus, sū­nus pra­bi­lo tik da­bar.

Teis­mas, jei bus su­rink­ta pa­kan­ka­mai įro­dy­mų, Jo­ną nu­baus, gal net pa­so­dins į be­lan­gę. Ar sū­nus bus lai­min­gas ži­no­da­mas, kad tė­vas nu­baus­tas dėl jo skun­dų po­li­ci­jai?

Ri­mas sa­ko, kad tė­vas pri­si­dir­bo tiek, kad pri­va­lo už tai at­sa­ky­ti pa­gal įsta­ty­mą. Juk gy­ve­na­me tei­si­nė­je vals­ty­bė­je ir vi­si pri­va­lo su­ži­no­ti blo­gus tė­vo dar­bus. Nes jis tiek per gy­ve­ni­mą sa­vo šei­mą skau­di­no, kad pa­si­gai­lė­ji­mo jam ne­ga­li bū­ti.

Psi­cho­lo­gas, tei­kian­tis kon­sul­ta­ci­jas in­di­vi­dua­liai ir šei­moms, Arū­nas Nor­kus sa­ko, kad pa­ts bai­siau­sias, ne­tgi tra­giš­kas da­ly­kas, kai ka­riau­ja tos pa­čios šei­mos na­riai.

„Net ir to­kio­je si­tua­ci­jo­je bū­čiau lin­kęs gal­vo­ti ir ana­li­zuo­ti, ko­dėl to­kie da­ly­kai vyks­ta, kur jų prie­žas­tys. Vie­nas iš sa­vai­me ky­lan­čių klau­si­mų – ko­dėl krau­jo gi­mi­nai­čiai, tė­vas ir jo sū­nūs, ka­riau­ja vie­nas prieš ki­tą, ko­dėl sū­nus skun­džia sa­vo tė­vą dėl jo esa­mų ar bū­tų nuo­dė­mių? Juk ne­tgi žmog­žu­dys­čių at­ve­ju šei­mo­je daž­niau­siai nu­žu­do­mi ar su­ža­lo­ja­mi ne krau­jo gi­mi­nai­čiai“, – sa­ko psi­cho­lo­gas.

Ku­ris – „ge­rie­tis“, o ku­ris – „blo­gie­tis“?

Pa­sak A. Nor­kaus, žmo­nių san­ty­kiuo­se vi­sa­da sie­kia­ma ho­meos­ta­zės, sa­vo­tiš­kos ly­gia­vos. Jei įsi­vaiz­duo­tum san­ty­kius sve­rian­čias svars­tyk­les, tai abi svars­tyk­lių lėkš­te­lės tu­ri bū­ti ta­me pa­čia­me ly­gy­je. Tais at­ve­jais, kai vi­du­je vie­nas jau­čia­si ne­sau­giai, kai pa­są­mo­nės lyg­me­ny­je jau­čia­si su­men­kin­tas, pa­že­min­tas, ma­žiau ver­tin­gas, vi­sa­da da­ro­ma kas nors, kad tas san­ty­kis bū­tų iš­ly­gin­tas.

„Sa­ve išaukš­ti­nus, pa­di­di­nus, pa­vyz­džiui, pa­si­gy­rus, kuo nors pa­si­di­džia­vus, o ki­tą su­men­ki­nus, t . y. iš­ba­rus, įskau­di­nus, įžei­dus, ap­šau­kus ir t. t., lygs­va­ra tar­si at­ku­ria­ma. Ta­da tas men­kin­to­jas, įžei­dė­jas jau­čia­si emo­ciš­kai ge­rai, iš­gy­ve­na vi­di­nį pa­si­ten­ki­ni­mą“, – sa­ko psi­cho­lo­gas.

Ki­ta ver­tus, pyk­tis į ki­tus nu­krei­pia­mas ir tais at­ve­jais, kai iš­gy­ve­na­ma frust­ra­ci­ja – neiš­pil­do­mi tu­rė­ti ar įsi­vaiz­duo­ti lū­kes­čiai. Iš tie­sų pyks­ta­ma ant sa­vęs, ant sa­vo ne­ga­lė­ji­mo ar ne­ge­bė­ji­mo su­val­dy­ti si­tua­ci­jos.

„Pyk­ti ant sa­vęs yra sun­ku, nes ta­da sa­ve rei­kia ir kaip nors nu­baus­ti. Ego to ne­lei­džia, to­dėl įsi­jun­gia per­kė­li­mo psi­cho­lo­gi­nė gy­ny­ba ir pyk­tis nu­krei­pia­mas į ki­tus, daž­niau­siai į tą as­me­nį, ku­ris įsi­vaiz­duo­ja­mas kaip frust­ruo­jan­čios si­tua­ci­jos kal­ti­nin­kas“, – ko­men­tuo­ja jis.

Ki­tas ky­lan­tis klau­si­mas – ar įma­no­ma to­kio­je ne­san­tai­kos si­tua­ci­jo­je ras­ti frust­ra­ci­jos kal­ti­nin­ką? Ku­ris iš ko­vo­to­jų yra „blo­gie­tis“, o ku­ris – „ge­rie­tis“?

„Aš blo­gie­čiais pa­va­din­čiau abu. Tė­vą – už tai, kad ne­su­ge­bė­jo tin­ka­mai išauk­lė­ti sa­vo vai­kų, kad nuo ma­žens neį­die­gė pa­gar­bos ki­tam nor­mų, kad neiš­mo­kė, jog bet ko­kia pro­ble­ma ga­li bū­ti iš­spręs­ta kal­ban­tis, kar­tu ieš­kant spren­di­mo, o ne ko­vo­jant. Sū­nų – už tai, kad tei­sia žmo­gų, ku­rio dė­ka at­si­ra­do šia­me pa­sau­ly­je. De­ja, dau­ge­lis šiuo­lai­ki­nės lie­tu­vių vi­suo­me­nės žmo­nių lin­kę pri­siim­ti ne sa­vo, o Die­vo vaid­me­nį – teis­ti ki­tus“, – sa­ko psi­cho­lo­gas.

Ką psi­cho­lo­gas A. Nor­kus ga­li pa­siū­ly­ti šiems žmo­nėms? „Pap­ra­šy­čiau įsi­vaiz­duo­ti sa­ve po ke­lias­de­šimt me­tų sė­din­čius kam­ba­ry­je ir pro pra­vi­rą lan­gą gir­din­čius, kaip vie­no sū­nus, o ki­to anū­kas kal­ba­si su sa­vo vai­kais. Ir klau­si­mą – tė­ti, pa­pa­sa­kok, kaip se­ne­lis bend­ra­vo su sa­vo tė­čiu? Kaip ma­no­te, ką iš­girs­tų klau­sy­to­jai? Ir kaip pa­si­jus­tų ver­ti­na­mi?“ – sa­ko psi­cho­lo­gas.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ