Janina VANSAUSKIENĖ
Žeimeliečio ūkininko Česlovo Dainausko bei jo žmonos pedagogės Reginos kieme – beveik 200 įvairiausių egzotiškų paukščių. Retų sparnuočių kolekciją vietos gyventojai vadina paukščių zoologijos sodu, o patys šeimininkai juokiasi, jog tai – abu sutuoktinius užvaldžiusi paukščių liga.
Antinams antyčių – į parodą
Praėjusį savaitgalį į Gyvūnų parodą Algirdiškėse (Panevėžio r.) pasmalsauti važiavo ir žeimeliečiai Česlovas ir Regina Dainauskai. Jiems rūpėjo retų veislių paukščiai, o labiausiai – antys Indijos bėgikės, dar vadinamos butelinėmis arba šampaninėmis.
Mat Dainauskai ieško šios ančių veislės patelės, nes turi du patinėlius.
„Šių ančių kiaušinių gavome iš kaimynų – Žeimelyje ne mes vieni turime tokių ančių. Juos perėjo višta. Pamačiusi, kad skilus kiaušiniui išsirito vienas keistuolis ilgu kaklu, jį užmušė“, – pasakoja paukščiais garsėjančios sodybos šeimininkė Regina.
Taip sodyboje atsirado dvi neįprastos antys, kurių bėgiojimas po voljerą pirmą kartą matantiems kelia šypseną.
Česlovas sako, kad iš gyvūnų parodos grįžo tuščiomis, nes tikrai atitinkančios šių patinėlių veislę antyčių jam matyti neteko. Todėl šiems patinėliams poros paieškos tęsis. Šeimininkai siekia išvengti šių dekoratyvinių paukščių veislės kraujomaišos, todėl patelių Indijos bėgikams neima iš bičiulių žeimeliečių, kurie jų įsigijo iš to paties paukščių mylėtojo.
O prieš porą savaičių Dainauskus nudžiugino mandarininis antinėlis – bene dekoratyviausias iš visų šiame kieme įkurdintų ančių. Jis pasipuošė spalvotomis plunksnomis ir tapo panašus į gyvą žaislinį ančiuką.
„Šiam patinėliui – antri metai, – jo atsiradimo sodyboje istoriją atskleidžia Č.Dainauskas. – Mandarininių porelę nupirko draugų draugai. Buvau tas antis matęs tik paveikslėlyje, kai kartą paskambino buvęs kaimynas ir klausia: „Nori mandarininių ančių? Dabar mano draugai Kaune stovi ir žiūri į jas“. Nupirko porelę, bet viena ne kiek trukus nugaišo.
Apie našliu likusį gražuolį antinuką Česlovas dar priduria: „Toks buvo atskridęs prie Prezidentūros, visa spauda rašė“,– šypsosi ūkininkas. – Jei paleisi – išskris. Jie juk nėra naminiai paukščiai“.
Apie hobį – kaip apie ligą
Česlovas, rodydamas savo augintinius, apie juos gali pasakoti ilgai: jų veislių ypatumus, savybes, net charakterį. Vyras prisipažįsta, dekoratyviais paukščiais pirmiausiai susidomėjo jis, o po to – ir žmona.
„Blogiausia, kai paukščių liga suserga ne tik vyras, bet ir žmona, – nusijuokia Česlovas. – Bet tokių ligonių kaip mes – daug. Ir Žeimelyje yra dekoratyviais paukščiais besidominčiųjų , juos laikančių“.
Pedagogės ir ūkininko gyvenimą „ta liga“ gerokai pakeitė. Mat nėra dienos, kad jie neapeitų savo augintinių voljerų: reikia juos išvalyti, papildyti lesyklas ar pakeisti lesalus, vandenį, iš kai kurių surinkti kiaušinius, kitus apžiūrėti ar ko netrūksta, ar sparnuočiai gerai jaučiasi.
Abu sutuoktiniai prisipažįsta jog jų profesija – agronomija, o zootechninių žinių įgyta dar tuomet, kai šeima turėjo tradicinį ūkelį: augino karves, kiaules, Česlovas vadovavo anuometiniam Žeimelio žemės ūkio mokyklos mokamajam ūkiui, o Regina, kaip ir dabar – dirbo biologijos mokytoja.
Paukščių voljerai dar plėsis
Dekoratyvinių paukščių laikymo idėja Reginai ir Česlovui gimė, kai jie tylioje ir gražioje miestelio gatvelėje prieš penkeris metus įsigijo sodybą. Ėmė ją puoselėti, rekonstravo namą.
„Atsirado vietos kur laikyti paukščius“, – apie individualaus kiemo privalumus sako Č. Dainauskas, pirmiausiai įsigijo paprastųjų fazanų. „Maniau užauginti per šešiasdešimt, paleisti kur į mišką ir organizuoti fazanų medžiokles. Tačiau planai pasikeitė, fazanus išdovanojau draugams, bičiuliams“, – apie savo ankstesnį sumanymą pasakoja šiemet gražiausių sodybų konkursui pristatytos sodybos šeimininkas.
Beje, ir dabar jo „paukščių kolekcijoje“ fazanų yra daugiausia. Ne tik paprastųjų, vadinamų medžiokliniais, bet ir auksinių, bei deimantinių.
Paukščių mylėtojas dovanoms augina ir pūstagūžius balandžius, kurie gražiai sutaria gyvendami kartu su fazanais.
Česlovas sako, kad jau dabar mato, jog kitam pavasariui kai kuriuos voljerus reikės plėsti. Kad paukščiams būtųdaugiau laisvės, kad galėtų reguliuoti jų veisimąsi.
O žiemą daugelis jų bus perkraustyti į šildomas patalpas, nes yra jautrūs atšiauriam žiemos klimatui ir lauke neišgyventų. Tik fazanai ir gražuolis mandarininis antinukas liks gyventi apšiltinuose ir nuo vėjo bei sniego apsaugotuose voljeruose. Mat šie sparnuočiai gali pakelti ir 30 laipsnių šaltį.
Vištų karalystėje – vyrauja taika
Česlovas ir Regina rodydami savo augintinius vištų voljere vardija jų veislių pavadinimus, kurie su dekoratyvinių sparnuočių auginimu nesusijusiems žmonėms sunkiai įsimenami.
Stebėtina tai, kad ir gražuoliai pasipūtę gaidžiai su plunksnų batais ir mažyčiai – už balandį mažesni gaidžiukai – sutaria ir nesipeša.
Karo tarp gaidžių Česlovas nemėgo, todėl atsisakė karingos veislės vištų. Mat jų ne tik plunksnos augo priešinga nei visiems paukščiams kryptimi, bet ir gaidžių charakteris buvo priešiškas net savos veislės gentainiams.
Užtat dabar ūkininkas ir pedagogė džiaugiasi taikiomis ir jaukiomis mažiausiomis vištytėmis Javos bantamais, chokinchinais, lepiais didžiuliais bramais, raibaplunksniais brakeriais, „velykinius“ kiaušinius dedančiais maranais, mėsiniais barzdotais favoreliais. ir kelių veislių putperlėmis. Japoniškąsias Česlovas vadina protingomis. kai jis į narvelį įkiša ranką su putpelių kiaušiniais, dedeklės putpelės vikriai snapeliu nuo delno rita kiaušinius sau, tarsi norėdamos juos atimti.
Pomėgiai – „dėl įdomumo“
Č. Dainauską seniūnijos žmonės žino ne tik kaip dekoratyvinių paukščių mylėtoją, bet ir kaip žmogų, kuris be jokio atlygio, jei tik nėra užsiėmęs ūkio darbais, sutinka po miestelį pavežioti vaikus. Susisodinęs į gražią senovinę karietą, traukiamą Amerikos ristūno Vario, jis su klegančiais iš džiaugsmo mažaisiais keleiviais rieda kur tik šie prašo.
O šį pavasarį per bene įspūdingiausią rajone šventę – Žeimelio ąžuolo 80-metį – Č. Dainauskas atvežė ne tik seniausią miestelio gyventoją Paulyną Jankauskienę, bet po miestelį pavežiojo ir šventės viešnią Kultūros paveldo departamento direktorę Dianą Varnaitę.
„Žirgui pritrūkstu laiko. Reikėtų jį treniruoti ir kinkyti bent porą kartų per savaitę, o aš – gal tik porą kartų per mėnesį“, – savo pomėgiams pristingantis laiko prisipažįsta ūkininkas.
Žirgas Č. Dainausko ūkyje, kaip ir sparnuočiai, atsirado, jo žodžiais, „dėl įdomumo“, nes jie teikia džiaugsmo ir atgaivos sielai.
