Seime pateikiami du įstatymų projektai, kuriais siūloma spręsti dirbtinio apvaisinimo procedūrų reglamentavimą.
Vieną įstatymo projektą teikia liberalcentristas Algis Čaplikas, kitą – „darbiečiai“ Dangutė Mikutienė ir Vytautas Gapšys. Pagrindinis teikiamų projektų skirtumas – tas, kad A. Čaplikas siūlo leisti lytinių ląstelių donorystę ir embrionų šaldymą, o „darbiečiai“ – tai drausti.
„Darbiečių“ projektas numato, kad embrionų turi būti sukuriama tiek, kiek vienu metu jų bus perkelta į gimdą, o sukurtų embrionų skaičius negali viršyti 3.
A. Čapliko projekte numatyta, kad embrionai būtų laikomi ir naudojami pagal partnerių raštu pareikštą valią ne ilgiau kaip 5 metus. Vieno pagalbinio apvaisinimo metu į gimdą gali būti įdedama ne daugiau kaip 3 embrionai.
„Darbiečiai“ embrionų šaldymo draudimą grindžia tuo, kad atšildžius embrionus nemaža dalis jų žūva. Įstatymo projektas kaip alternatyvą embrionų šaldymo atsisakymui siūlo įtvirtinti normą, kad valstybė skatina kiaušialąsčių šaldymą.
Siūlydami drausti lytinių ląstelių donorystę D. Mikutienė ir V. Gapšys apeliuoja į vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus ir būti jų globojamam. Esą problemos dėl to nekiltų, jei būtų sudaryta galimybė dirbtiniam apvaisinimui naudoti tik vaiko susilaukti norinčių tėvų lytines ląsteles.
Teikiamuose projektuose skiriasi ir maksimali moters amžiaus riba, iki kada galima atlikti dirbti apvaisinimą. „Darbiečiai“ siūlo nustatyti, kad dirbtinis apvaisinimas gali būti taikomas ne vyresnei kaip 45 metų, o A. Čaplikas – ne vyresnei kaip 50 metų moteriai.
Dabar dirbtinio apvaisinimo sąlygas nustato sveikatos apsaugos ministro 1999 metų gegužės 24 dienos įsakymas „Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“. Įstatyme numatytas tik ne vyresnės kaip 45 metų moters apvaisinimas jos sutuoktinio ląstelėmis. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, vaisingumo sutrikimų turi ir susilaukti vaikų be medikų pagalbos negali kas penkta vaisingo amžiaus pora.
Lietuvoje oficialaus nevaisingumo registro nėra. Remiantis Lietuvos statistikos departamento Namų ūkio tyrimo duomenimis, vaikų neturi daugiau nei 55 tūkst. vaisingo amžiaus šeimų.
Epidemiologiniais skaičiavimais, Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų, ir kasmet jų padaugėja dviem tūkstančiais. Ši statistika rodo, kad apie 15–20 proc. visų Lietuvos šeimų yra nevaisingos ir negali susilaukti vaikų.
Tik mažiau nei pusė šių porų tiriasi, ketvirtadalis jų ieško specializuotos pagalbos ir tik maždaug 2 proc. porų įveikia finansinių bei kitus apribojimus ir siekia pagalbinio apvaisinimo.
