.jpg)
Valkatavimą iš vienos partijos į kitą didžioji dalis visuomenės vertina kaip rinkėjų apgaudinėjimą ir politinę prostituciją. Ar įmanoma tai sustabdyti?
Jei rinkote į Seimą konkrečios partijos atstovą ir manėte, kad būtent ši politinė jėga geriausiai atras ir apgins nacionalinį interesą, esate naivuolis. Iš vienos partijos į kitą linkę bėgioti ne tik pavieniai politikai.
Neretai atskyla net frakcijų „gabalai“ ir pasiskelbia naujomis partijomis. Šios tampa tarsi parlamentinės, nors niekas jų į Seimą nerinko. Nevengiama pakeisti politines pažiūras ir pretenduojant į konkretų postą. Siūlymai įstatymais sutramdyti tokius perėjūnus vertinami skirtingai.
Nebrandumo rodiklis
Vos dviejų dešimčių metų senumo Lietuvos demokratijos eksperimento rezultatai sunkiai palyginami su brandžiosiomis demokratijomis. Tiesa, Vakaruose irgi pasitaiko perbėgimų. Didis Jungtinės Karalystės politikas Winstonas Churchillis iš konservatorių buvo tapęs liberalu, o vėliau grįžo pas tuos pačius konservatorius.
JAV, kur veikia iš esmės dvipartinė sistema, ne kartą keitėsi Senato dauguma, kai respublikonas tapdavo demokratu ar atvirkščiai.Vis dėlto tai būna įvykis, kurį visi aptaria kaip atskirą ir reikšmingą, o ne nuolatinė kasdienė praktika. Problema ten nėra tokia aštri ir badanti akis, kaip Lietuvoje ar kitose panašiose valstybėse.
„Po porą šimtų metų skaičiuojančiose Europos šalių demokratijose buvo visko, tačiau daugumai jų politinis valkatavimas šiandien nėra labai aktuali problema. Reikia skirti senas demokratijas ir posovietines šalis su šimtu partijų“, – pabrėžė Politikos analizės ir tyrimų centro vadovas Marius Ulozas.
Padėtis tokia, kad rinkėjams, kurie neturi galimybės atšaukti su tam tikrais šūkiais ir etiketėmis politinėje rinkoje parsidavusio Seimo nario įgaliojimų, lieka tik stebėti ir piktintis, jog, pavyzdžiui, Arūno Valinsko žadėtas tautos prisikėlimas virto išsidraskymu į dvi frakcijas. Jos keitė pavadinimus, o kai kurie šios kompanijos nariai iki šiol blaškosi po frakcijas.
„Kurioje tu šiandien frakcijoje?“ – tokį klausimą kai kurie parlamentarai ne kartą yra vienas kitam uždavę Seimo koridoriuose. Iš visur bėgančių ir perbėgančių standartine stotele tapusi Mišrioji deputatų grupė politikos apžvalgininkų yra pravardžiuojama įvairiai. Įdomiausi apibūdinimai – beduinai ir plaštakės.
Sulaužyti pažadai
Lietuvoje kartkartėmis pasigirsta siūlymų eiti Rusijos pėdomis. Šioje šalyje nuo 2006 metų migracija į kitą frakciją Dūmoje yra uždrausta – tokiu atveju būtų atimtas mandatas.
Čia kyla kita sudėtinga problema. Parlamentaras, nors ir rinktas pagal partijos sąrašą arba priklausęs partijai, kai balotiravosi vienmandatėje apygardoje, pagal Lietuvos Konstituciją ir bendrą demokratinį supratimą turi laisvą mandatą ir atstovauja rinkėjui, o ne partijai.
Ką daryti politikui, jei prieš rinkimus su partija jis žadėjo viena, o paskui jo partijos lyderiai sutarė su kitais dėl bendrų veiksmų ar koalicijų, nepriimtinų nei jam, nei jo rinkėjų daugumai?
Pavyzdžiui, parlamentarė Aurelija Stancikienė pasitraukė iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), nes premjero Andriaus Kubiliaus vyriausybė nusispjovė į visų teismų sprendimus dėl neteisėtų Preilos statinių. Užuot nugriovusi, kaip reikalauja teismų sprendimai, Vyriausybė nutarė juos įteisinti.
Pasak A. Stancikienės, tokiais savo veiksmais premjeras, TS-LKD pirmininkas A. Kubilius paniekino rinkėjams duotus pažadus apie kovą su korupcija bei partijos suvažiavime patvirtintą programos nuostatą „reikalauti nugriauti visus neteisėtai pastatytus statinius“ ir sukompromitavo visą TS-LKD.
Lenkijoje kilo triukšmas
Demokratinę tvarką diegiančioje Rumunijoje nutarta, kad parlamentaras praras mandatą, jei iš frakcijos parlamente pasitrauks pats, bet išsaugos jį, jeigu iš frakcijos bus išvarytas už nepaklusnumą. Tokiu atveju vėl viskas atsiremia į išrinktojo sąžiningumą. Mat nepaklusnumas gali būti skirtingai motyvuojamas: ir įsitikinimais, ir merkantiliniais interesais, pavyzdžiui, kitų pažadėtu postu.
Kaimynė Lenkija specialiai nereglamentuoja migravimo tarp frakcijų, tačiau 2006 metais kilo didelis skandalas, kai byrant valdančiajai „Teisės ir teisingumo“, Lenkijos šeimų lygos ir Savigynos partijų koalicijai pamėginta vilioti kitų frakcijų narius postais.
Šeimų lygos vadovas Andrzejus Lepperis spaudos konferencijoje paviešino medžiagą apie tai, kad jo partijos nariams už perėjimą į Jaroslawo Kaczynskio vadovaujamą „Teisės ir teisingumo“ frakciją pažadėta postų. Viskas baigėsi prokuratūros (mėginta pritaikyti antikorpucinį straipsnį, žadantį nuo 6 mėnesių iki 8 metų kalėjimo) ir parlamentiniais tyrimais, protestų mitingais, į tai įsivėlusio vyriausybės kanclerio atsistatydinimu.
Lietuvoje Naujajai sąjungai (socialliberalams) priklausiusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė, kad išsaugotų postą byrant koalicijai, praeityje sėkmingai perėjo į Lietuvos socialdemokratų partiją ir niekas per daug neprieštaravo. Apie prokurorų įsikišimą juokinga net pagalvoti.
Dabartinis kultūros ministras Arūnas Gelūnas, gresiant vyriausybės krizei, irgi pažadėjo į rinkimus eiti ne su keblioje padėtyje atsidūrusia Liberalų ir centro frakcija, o su Liberalų sąjūdžiu. Tiesa, formaliai A. Gelūną yra delegavusi jau nebeegzistuojanti Tautos prisikėlimo partija, tad dabar jis yra kaip ir „laisvai samdomas“ politikas.
Kaip aiškino M. Ulozas, Gruzijoje, kurią Lietuva oficialiai mokė demokratijos, jokio atskiro reglamentavimo dėl politinės prostitucijos nėra. „Tačiau pas juos nėra daug politinių perbėgėlių. Gruzijoje aiškiai išreikšta politinė dauguma, o tarp opozicijos partijų beveik nėra prasmės bėgioti. Žmonės per daug nei palaiko, nei smerkia tokius perėjūnus, nes tai nėra masiškas reiškinys. Jie tiki žmonių pažiūrų laisve“, – pasakojo politologas.
Feodalinė demokratija
Kur kas aštriau apie šį reikalą pasisako politikos apžvalgininkas Giedrius Kiaulakis. Jis teigia, kad valstybių patirtis yra susijusi su tų šalių tradicijomis.
„Rusijoje, kur sistema yra de facto vienpartinė, tokia sukarinta tvarka suprantama, mat reikia „kadrus“ kontroliuoti. Vakaruose į viską žiūrima liberaliai – negali žmogui uždrausti keisti darbovietės, gyvenamosios vietos ar pažiūrų. Jei bėgant metams iš neformalaus kairiojo tampi išlaikytu konservatoriumi, argi tai bėda? Išlieka tik rizika dėl reputacijos, kad į tavo viražus šnairai pažvelgs rinkėjai ir būsi laikomas nepatikimu.
Lietuvos atveju iškyla tradicinė dilema: orientuotis į Vakarus ar į Rusiją? Jei norisi daugiau kontrolės – reikėtų orientuotis į Rusiją, jei daugiau apsisprendimo laisvės – į Vakarus. Šiuo metu mūsų partinė sistema tarsi ir veikia vakarietiškai, tačiau akivaizdžiai buksuoja, nes, kaip neseniai teisingai pastebėjo Šarūnas Navickis, demokratijos atributai yra užmaukšlinti ant baudžiavinio pamato, ant ponų ir vergų atskirties.
„Kitaip sakant, realiai mūsų valstybės modelis yra gerokai nukrypęs nuo tradicinės Vakarų demokratijos ir primena modernųjį feodalizmą, t. y. vasalas yra ištikimas savo ponui, kuris už ištikimybę suteikia tam tikrų privilegijų. Politinės partijos nėra bendros sistemos išimtis, priešingai – tas modelis matomas aiškiausiai“, – sakė Š. Navickis savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“.
Vienose partijose, kaip pabrėžė G. Kiaulakis, yra stiprus lyderis, kuriam visi besąlygiškai lojalūs, kitose – lyderių grupė, nesikeičianti jau keliolika metų.
„Imituojant demokratinį procesą pasivadinama socialdemokratais, liberalais ar konservatoriais, bet niekas labai nesikeistų, jei šios kvazifeodalinės grupuotės pasiskirstytų tiesiog spalvomis, kaip senojoje Bizantijoje pagal hipodrome lenktyniaujančių ekipažų spalvas. Mat realiai jokių ideologinių skirtumų tarp skirtingų politinių partijų užfiksuoti kol kas nepavyko.
Bet kuri jų bet kada gali susitarti su bet kokiais oponentais ir balsuoti už bet kokią idėją. Tokioje situacijoje nematau didelio skirtumo, ar tarp tų grupuočių vyksta kokia nors migracija, ar nevyksta.
Perbėgėlis bet kokiu atveju išduoda ne savo ideologinius įsitikinimus, nors jų dažniausiai neturi, bet savo feodalą, kurio kompleksai ir ambicijos mums neturėtų rūpėti“, – aiškino G. Kiaulakis.
Partijų viršūnėse įsitaisę „feodalai“ dažniausiai jaučiasi ramūs, kad į parlamentą pagal sąrašą kaip nors pateks, o žemiau sąraše esančių eilinių narių bėginėjimai juos domina tik tiek, kiek gali sugriauti kokius nors planus per strategiškai svarbų balsavimą.
Prezidentė D. Grybauskaitė mano, kad kitame Seime koaliciją sudarys 4–5 frakcijos, tad pabėgioti, atrodo, bus kur. Dėl ko pasiderėti taip pat.
TIK FAKTAI:
TS-LKD dabar priklausantis, socialinės apsaugos ir darbo ministru pabūti spėjęs Rimantas Dagys karjerą pradėjo Lietuvos socialdemokratų partijoje, kai ši dar nebuvo susiliejusi su tuomete Lietuvos komunistų partija (???). Vėliau neva dėl šio susiliejimo su grupe vienminčių jis įkūrė partiją „Socialdemokratija 2000“. Rinkimuose jai nesisekė, todėl R. Dagys savo vietą „rado“ pas konservatorius.
Iš TS-LKD ką tik pasitraukęs Saulius Stoma buvo ir krikščionimi demokratu, ir Tautos prisikėlimo partijos nariu, paskui konservatoriumi, o dabar išėjo ieškoti naujų vėliavų.
Europos parlamento narys Rolandas Paksas, kuris dabar yra „Tvarkos ir teisingumo“ pirmininkas, politinę karjerą pradėjo kaip konservatorius. Priklausydamas konservatorių partijai tapo Vilniaus meru, paskui premjeru. Vėliau su grupe vienminčių įstojo į Lietuvos liberalų sąjungą. Dar vėliau nuo šios atsiskyrė ir sukūrė Liberalų demokratų partiją, kuri paskui pakeitė pavadinimą ir tapo „Tvarkos ir teisingumo“ partija.
Nuo pat 1990 metų šaukimo Aukščiausiosios Tarybos, vėliau pervadintos Atkuriamuoju Seimu, laikų įsigalėjo mada, kai parlamente atsiranda naujų partijų užuomazgų. Nuo Sąjūdžio atskilusios grupuotės tuomet ėmė vadintis liberalais, centristais, nuosaikiais ir panašiai, taip suformuodamos naują neformalią daugumą ir paralyžiuodamos parlamento darbą. Nė vienos Seimo kadencijos metu nebuvo, kad Seime neatsirastų frakcijų, už kurias rinkėjai nebalsavo.
