Tačiau šis unikalus menininkas nėra tik lėlininkas, linksminantis vaikus. Pranešime spaudai teigiama, kad V.Mazūras apdovanotas „už lėlių teatro virsmą ryškiu Lietuvos kultūros reiškiniu, už kūrybos sąsajas su etnine lietuvių pasaulėjauta“. Lėlių teatre šis menininkas išties padarė perversmą.
Ar tikėjotės, kad tapsite pirmuoju mūsų šalies lėlininku, pelniusiu tokį svarbų apdovanojimą?
Šis apdovanojimas – pats reikšmingiausias per visą mano gyvenimą. Bet šį apdovanojimą laikau ne tik savo darbo ir „Lėlės“ teatro įvertinimu, bet ir apdovanojimu, skirtu visam Lietuvos lėlių teatrų kolektyvui. Kad šiemet gausiu tokį, nelabai tikėjausi, nes ypatingų pastatymų nebuvo. Buvo spektakliai ir Panevėžyje, ir Vilniuje, bet tokio reikšmingo, kad stulpas nugriūtų , nebuvo. Jis tikriausiai skirtas už visą gyvenimą, už visus darbus, ir aš dėkingas visiems, kurie prisidėjo, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje lėlių teatro menas buvo įvertintas taip puikiai.
Jūs, galima sakyti, atvedėte į lėlių teatrą Marcelijų Martinaitį, Sigitą Gedą. O visus spektaklius, prie kurių jūs prisilietėte – režisavote ir kūrėte scenografiją nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio vidurio – būtų sunku išvardyti. Kuris laikas jums buvo pats kūrybingiausias, kuris spektaklis labiausiai įsiminė?
Kūrybingiausias laikas buvo, kai į teatrą atėjo karta aktorių, kuriuos ruošiant prisidėjau aš, ir režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Iš tų 10 žmonių dabar likę 6 ar 7, bet su jais maždaug nuo 1983 m. iki Nepriklausomybės atkūrimo pastačiau įdomiausius darbus. O poetų M.Martinaičio, S.Gedos dėka lėlių teatras kartelę pakėlė gerokai aukščiau. Iš to laikotarpio įsiminė keli spektakliai, bet ypač daug sentimentų jaučiu savo pirmajam spektakliui Kauno lėlių teatre „Eglė žalčių karalienė“. Baigęs studijas dirbau Vilniaus „Lėlės“ teatre, o čia buvo „to ir ano negalima, tas ir anas nedaroma“, bet Kaune buvo kitaip. O vėliau paprašiau Marcelijaus Martinaičio pagalbos, ir jis parašė pjesę ta pačia tema. Tai ir buvo „Žemės dukra“. Čia ir buvo padėta bomba: spektaklis buvo pripažintas „juodu“.
Kai 1981 m. „Lėlės“ teatre statėme „Žemės dukrą“, nebuvau teatro vadovas, buvau savotiškoje opozicijoje. Net spektaklio programėlę turėjome koreguoti, nebuvo galima visko tiesiai pasakyti, nors aktoriai laikėsi mūsų idėjų nagais įsikibę. Po kelerių metų atsirado žmonių, kurie jį ištempė į dienos šviesą. O vėliau mes jį rodėme net Vakarų Vokietijoje...
Kodėl sakau „juodas“? Todėl, kad jame atskleistos viso tautos šaknys – iš kur mes atsiradome, kas mes esame. Juk nuo 1940 m. gyvenome sovietiniais laikais, nebeturėjome savo istorijos...
Dar vienas spektaklis, kurio kritikai nenorėjo pripažinti, yra Sigito Gedos „Raudonligė“. Joje nemažai mano biografijos motyvų – ką aš išgyvenau 1941–1989 m. Visa tai ir sudėta į „Raudonligę“, nors S.Geda ten rašė apie žudynes maždaug 1947–1948 m. Dzūkijoje, Kūčių vakarą, kai stribai užpuolė vieną kaimą.
Kuo skiriasi lėlių teatras tada ir dabar? O žiūrovai?
Sunkoka pasakyti, ar tas laikas lėlių teatro menui dabar yra geresnis nei buvo anksčiau. Visais laikais buvo visokių menininkų, visokių žiūrovų. Yra aktorių, kurie už algą dirba, ir nieko iš jų negali reikalauti. O dabar demokratija, tau į akis tiesiai sako: tu ne taip darai, mes to nenorime.
Gerai, kad dabar yra laisvė, bet yra ir žiūrovų papirkinėjimo saldžiais spektakliais. Sovietiniais laikais visuomenė sukrusdavo, kai teatre būdavo pastatomas spektaklis, o dabar daug pataikaujama žiūrovui. Šis ateina ir gauna „makdonaldo“ porciją, tokią guminę. Nieko tikro ten beveik nėra. Siekiama prajuokinti, o parodyti, kur tavo šaknys, giluma, prasmė, iš kur ji atsiranda, dėl ko tu čia gyveni, net nesistengiama. Menas dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus.
Esu dirbęs įvairiuose teatruose – ir Panevėžio dramos teatre, ir Latvijoje, dramos bei lėlių teatruose. Dramos teatre literatūra neleidžia nukristi iki Mikės Pūkuotuko lygio. O čia lėlininkui Mikė Pūkuotukas yra aukščiausia kategorija. Vaikams to reikia, bet aktoriui tai nelabai daug duoda. Jis išsisemia – visus tuos saldumynus suvalgo, ir viskas. Kartelę sau pakelti galima tik spektakliuose suaugusiesiems. Todėl „Lėlės“ teatras ir stato tokius, bando pramušti naują nišą. Tačiau kol kas tai sunku padaryti, nes neturime tokių tradicijų. Atgimimo laikotarpiu pasirodęs politinis lėlių teatras išsisėmė, nes politika pasidarė banali, neįdomi.
Man tinka bet koks žiūrovas, svarbu, kad jis ateitų. Tie, kurie ateina, išeina nenusivylę. Ir kritikai vertina gerai, bet pas mus nėra mados, kad suaugę eitų į lėlių teatrą, nes sovietmečiu kalė į galvą, kad čia tik vaikams. Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad nepatekau į akademinę ar kurią nors kitą sceną. Nesakau, kad esu kruvinas lėlininkas, bet ir lėlių teatre stengiuosi kurti menišką programą.
Štai paprastai „Spragtukas“ (pagal E.Hofmano pasaką – red. past. ) yra statomas Kalėdoms, bet susiklostė taip, kad šio spektaklio premjerą žiūrovai išvys šį pavasarį. Vienas iš jo personažų – mergaitė Marija. Ji susapnuoja gražų sapną, kuriuo tėvai netiki. Tėvai vadina mergaitę ligone, nes ji kalba apie tokius dalykus, kurių šie nenori suprasti.
Linkėdami jums kūrybinės sėkmės, norėtume išgirsti ir jūsų linkėjimus sau bei žiūrovams...
Sau linkėčiau sveikatos – kad ponas dievas dar kažkiek duotų. O visa kita šiais laikais – ne tik mano rankose. Tegul visiems metai būna geri.
V. Mazūras gimė 1934 m. Šiaulaičiuose (Radviliškio r.). 1965 m. baigė scenografiją Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus Dailės akademija). Nuo 1965 m. dalyvauja meno parodose (respublikinėse, tarptautinėse – Meksikoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Čekijoje). 1971–1979 m., 1988–1993 m. – Vilniaus „Lėlės“ teatro vyriausiasis režisierius. 1975–1979 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje rengė lėlininkus . 1978–1980m. – Lietuvos televizijos laidų vaikams „Šešėlių teatro“ autorius. 1987–2006 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje scenografijos kompoziciją bei lėlių teatro scenografiją. 1994–2002 m. Jaunimo teatro Vilniuje lėlininkų trupės režisierius. 1997 m. su žmona aktore N.Bižanaite Vilniuje įkūrė teatrą „Paršiukas Ikaras“. 1997 m. suorganizavo tarptautinį Baltijos šalių mažųjų formų lėlių teatro festivalį, kurį galima laikyti Lietuvos lėlininkų asociacijos įkūrimo pradžia. V.Mazūras yra Lietuvos dailininkų sąjungos, Teatro sąjungos ir Tarptautinės lėlininkų sąjungos (UNIMA) narys.
Birutė Žemaitytė
