Įsivaizduokime, kad dailiausių moterų, patikimiausių automobilių ar gražiausių sodybų rinkimus papildo ir šalies savivaldybių varžytuvės. Kokie galėtų būti vertinimo kriterijai, favoritai ir autsaideriai?
Pabūkime savivaldybių rinkimų vertinimo komisijos nariais ir sužinokime, kurios iš jų laimėtų „daugiausiai uždirbančios", „vyriausios", „labiausiai socialiai remtinos", „daugiausiai už komunalines paslaugas mokančios", „geriausiai su nedarbu kovojančios", „sėkmingiausiai emigrantus susigrąžinančios", „pradelstų mokėjimų lyderės" ir kitus titulus.
Trečioji „Swedbank" Asmeninių finansų instituto atlikta Lietuvos savivaldybių lyginamoji analizė surikiavo dalyves pagal daugelį aktualių nominacijų ir atskleidė šviežiausias namų ūkių ekonomines bei socialines tendencijas.
Emigrantai sugrįžta
Gyventojų skaičius šalyje nuolat mažėja: išankstiniais 2013 m. duomenimis, per metus - beveik 2 proc., o per 12-ka metų (nuo 2001-ųjų) - beveik 15 proc. Tačiau šis pokytis šalyje pasiskirstė netolygiai. Beveik trečdaliu mažiau gyventojų nei 2001-aisiais šių metų pradžioje užfiksuota Visagino savivaldybėje (tikėtina, dėl Ignalinos atominės elektrinės veiklos sustabdymo), daugiau nei ketvirtadaliu - Radviliškio, Akmenės ir Kelmės rajonuose.
Tarp keturių savivaldybių, kuriose gyventojų skaičius per dvylika metų padidėjo - trys didžiųjų miestų - Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno - rajonai. Tai rodo, jog miestams plečiantis, vis daugiau gyventojų renkasi gyvenamąjį būstą užmiestyje, kur gali atitrūkti nuo miesto šurmulio ir pailsėti. O pagal gyventojų skaičiaus augimą jau ne pirmus metus pirmauja Neringos savivaldybė, kurioje gyventojų prieaugis per metus siekia daugiau nei 3 proc., o nuo 2001-ųjų iki 2013-ųjų - beveik 14 proc. Naujų priežasčių, paaiškinančių tokius pokyčius rasti sudėtinga, tad, panašu, kad Neringos „naujakurius", kuriems būstas Neringoje dažnai yra antrasis, vis dar vilioja nuolaidos perkėlai šiltuoju metų laiku. Jos paklausios ir tarp fiktyviai besiregistruojančių dėl „šešėlinės" veiklos su Kaliningrado sritimi galimybių.
Didelę įtaką gyventojų skaičiaus pokyčiams daro emigracijos tendencijos. 2011 m. duomenimis, labiausiai skubėjo išvykti Visagino, Šiaulių, Šilutės ir Palangos gyventojai - čia 1000-iui gyventojų teko daugiau nei 25 emigrantai. Tokia pačia eile šis ketvirtukas rikiavosi ir 2010-aisiais. Tačiau pernai buvo pastebėta, kad besikraunančių lagaminus gretos išretėjo - emigruojančiųjų srautai per metus sumažėjo daugiau nei trečdaliu.
Vis dažniau girdime kalbas apie grįžtančius emigrantus. Faktą, jog tos kalbos nėra iš piršto laužtos, patvirtina ir statistiniai duomenys - lyginant 2011 ir 2010 m., imigrantų skaičius Lietuvoje išaugo dvigubai. Daugiausia atvykusiųjų - Visagino, Palangos, Klaipėdos, Šiaulių savivaldybėse. Žinoma, nėra galimybės atskirti kitų šalių piliečių ir grįžtančių tėvynainių, tačiau faktas, jog sutampa savivaldybės, iš kurių daugiausia išvykstama ir į kurias daugiausia imigruojama, leidžia daryti prielaidą, jog dažniausiai tai - grįžtantys lietuviai. Be to, svetimšaliai, ko gero, pirmiausiai rinktųsi šalies didmiesčius ar bent mažiau kaimiškas vietoves nei Akmenės, Šilutės ar Mažeikių rajonų savivaldybės. Šios savivaldybės taip pat patenka tarp tų, kuriose 1000-iui gyventojų tenka daugiausia emigrantų.
Tendencijos sutampa vertinant ir ilguoju laikotarpiu. Per dešimtmetį (2001-2011 m.) daugiausia imigrantų, skaičiuojant 1000-iui, neteko Kauno, Alytaus, Klaipėdos, Šiaulių, Palangos ir Visagino miestų savivaldybės, labiausiai pasipildė - Šiauliai, Klaipėda, Palanga ir Visaginas.
Jauniausi - žemaičiai, vyriausi - aukštaičiai
Jau eilę metų Lietuva ne tik nuosekliai netenka gyventojų, bet ir „sensta". Vidutinis gyventojų amžius, 2012 m. pradžioje siekęs 40.9 metų, per metus padidėjo 6 mėnesiais, o per septynerius metus (2005 - 2012 m.) - beveik trim metais. Labiausiai, lyginant 2011 ir 2012, metus „paseno" Panevėžio, Šiaulių, Skuodo ir Vilniaus rajonų savivaldybės. Atjaunėjo - tik viena - Neringos savivaldybė, kurią tikėtina, kasmet jaunina įsiliejantys „nauji gyventojai" iš didmiesčių. Tiesa, net ir tai nepadėjo Neringai patekti tarp penkių „jauniausių" savivaldybių šalyje. Penketuką sudaro Mažeikių, Šilutės, Pagėgių, Klaipėdos ir Vilniaus rajonų savivaldybės, o šių savivaldybių gyventojų vidutinis amžius neviršija 38-erių metų.
Seniausių šalies savivaldybių - Anykščių, Zarasų, Varėnos ir Rokiškio rajonų - vidutinis gyventojų amžius viršija 44 metus, o Ignalinos r. savivaldybėje beveik siekia 46 metus. Deja, būtent „vyriausios" savivaldybės dažniausiai apibūdinamos kaip skurdžiausios ir problematiškiausios. Taip yra todėl, kad šiose savivaldybėse viena problema daro įtaką kitai ir savivaldybės atsiduria tarsi užburtame rate. Visuomenei senstant, potencialūs investuotojai linkę mažiau investuoti ir kurti naujas, su aukštosiomis technologijomis susijusias ar automatizuotas darbo vietas. Kita vertus, didesnis nei kitose savivaldybėse nedarbas ir mažesni atlyginimai neskatina savivaldybėse pasilikti jaunų ir kvalifikuotų specialistų.
Vilniečiai vis tolsta
Vidutinis darbo užmokestis, lyginant 2012 m. ir 2011 m. III ketvirčius, Lietuvoje išaugo 2.4 proc. Labiausiai vidutinis atlyginimas augo Panevėžio r. (6.6 proc.), Kauno r. (5.2 proc.) ir Kretingos (5.1) savivaldybėse. Tačiau nepaisant bendro šalies ūkio augimo, 15-oje savivaldybių vidutinis darbo užmokestis smuko. Ryškiausias neigiamas pokytis užfiksuotas Pagėgių ir Ignalinos savivaldybėse - čia vidutinis atlyginimas sumažėjo atitinkamai 5.5 ir 4.5 proc.
Kaip ir praėjusiais metais, didžiausią vidutinį atlyginimą - 1931 litų „į rankas" - gavo vilniečiai. Tuo tarpu mažiausiai uždirbo Šalčininkų r. savivaldybės gyventojai, kurių vidutinis darbo užmokestis 2012 m. III ketv. vos viršijo 1200 Lt. Nors skirtumas tarp didžiausiais ir mažiausiais vidutiniais darbo užmokesčiais pasižyminčių savivaldybių išliko beveik toks pats - 711 litų/mėn. - net keturiasdešimt penkiose šalies savivaldybėse vidutinio darbo užmokesčio atotrūkis, palyginus su Vilniaus gyventojais, per metus išaugo. O 55-iose iš 60 savivaldybių vidutinis darbo užmokestis 2012 m. pabaigoje buvo mažesnis nei šalies vidurkis.
Didžiausi vidutiniai darbo užmokesčiai išlieka miestuose, kuriuose gyvena daugiausia aukštos kvalifikacijos darbuotojų - Vilniuje, Klaipėdoje - ar įsikūrę visos šalies ūkiui reikšmingi objektai - Visagine, Elektrėnuose, Mažeikiuose, Jonavoje. Tačiau ilguoju laikotarpiu dėl didelės darbo jėgos konkurencijos šios savivaldybės nėra pirmose gretose pagal vidutinio darbo užmokesčio augimą. Pavyzdžiui, lyginant 2007 ir 2011 m. Statistikos departamento duomenis, matyti, kad per šį laikotarpį vidutinis darbo užmokestis Vilniuje išaugo 17 proc., Klaipėdoje - 19 proc., tačiau tai buvo tik 46 ir 39 pozicijos bendrame 60 savivaldybių sąraše. Tuo tarpu Kazlų Rūdoje ir Trakų r. savivaldybėse augimas minimu laikotarpiu siekė beveik po 40 proc.
Praėjusiais metais augo ne tik vidutinis darbo užmokestis, bet ir senatvės pensijos, kurios buvo sugrąžintos į priešrecesinį lygį. Visose savivaldybėse vidutinė senatvės pensija per metus išaugo vidutiniškai 55 litų/mėn. Labiausiai pokyčius pajuto didmiesčių, Neringos ir Visagino savivaldybių pensinio amžiaus gyventojai, mažiausiai - Pagėgių, Ignalinos, Šilalės, Alytaus r., Kalvarijos savivaldybių senjorai.
Nepaisant pokyčių, didžiausios vidutinės senatvės pensijos išliko ten, kur anksčiau vyko aktyviausia ir (ar) specializuota ekonominė veikla - didmiesčių ir buvusių pramonės centrų savivaldybėse (Visagino, Neringos, Vilniaus m., Kauno m., Klaipėdos m., Panevėžio m., Alytaus m., Šiaulių m.). Mažiausios pensijos - didžiausią kaimiškų vietovių dalį savo teritorijose turinčiose savivaldybėse - Pagėgių, Šilalės r., Šalčininkų r., Skuodo r., Kelmės r.
Dviženklis nedarbas - 46 savivaldybėse
Kaip nevienodai praėjusiais metais skirtingose savivaldybėse keitėsi vidutinis darbo užmokestis, taip skiriasi ir nedarbo tendencijos. 42 šalies savivaldybėse darbo biržoje registruotų bedarbių ir darbingų savivaldybės gyventojų santykis išaugo, o dviženkliu šio rodiklio dydžiu išsiskiria net 46 savivaldybės. Sparčiausiai bedarbių daugėjo Visagino ir Kazlų Rūdos savivaldybėse (po 4 procentinius punktus), o didžiausias darbo ieškančiųjų skaičius buvo Ignalinos (20,2 proc.), Alytaus r. (19,1 proc.) ir Zarasų (18,4 proc.) savivaldybėse. Tuo tarpu geriausiai su nedarbu kovojo Kaišiadorių ir Vilniaus r. savivaldybės - čia nedarbas sumažėjo atitinkamai 1.3 ir 1.2 proc. punkto.
Sudėtingą kovą su nedarbu iš dalies lemia gyventojų verslumas ir ūkio subjektų koncentracija. Veikiančių ūkio subjektų per metus padaugėjo (o tai reiškia naujas darbo vietas) tik 6 savivaldybėse: Vilniaus r., Raseinių r., Kauno r., Pagėgių, Šilalės r. ir Birštono. Tuo tarpu verslo liudijimų skaičius, praėjusių metų pradžioje perskaičiavus jų kainas, sumažėjo 6 proc. Labiausiai verslūs, kaip ir praėjusiais metais, išlieka Neringos, Palangos ir Rietavo savivaldybių gyventojai. Mažiausiai - Pakruojo r., Kaišiadorių r., Radviliškio r. savivaldybių gyventojai. Pastarosiose savivaldybėse 1000-iui gyventojų 2012-aisiais teko vos po 16 verslo liudijimų, kai jų skaičius Neringoje viršijo 280.
Eksperimentas pasiteisino: nedirbti nebeapsimoka
Dažnai savivaldybės gyvenimo lygį geriau parodo ne gaunamas vidutinis atlygis, bet mažiausias pajamas gaunančių ir turinčių teisę į kompensacijas bei socialinę valstybės paramą gyventojų skaičius. Juk jei savivaldybėje veikia vienas ar keli dideli ir specifinės kvalifikacijos darbuotojus įdarbinantys objektai, vidutinio darbo užmokesčio statistika gali būti „išpūsta" dėl aukštesnių tokiuose objektuose dirbančiųjų atlygių. Tačiau minėti objektai gali įdarbinti tik dalį savivaldybės gyventojų, o likusieji - susidurti su finansiniais sunkumais. Tokia situacija, pavyzdžiui, fiksuojama Jonavos r. savivaldybėje, kuri pagal vidutinį darbo užmokestį užima 6-tą vietą šalyje. Tuo tarpu nedarbo rodiklis čia - tik 23-ias, skaičiuojant nuo mažiausiųjų, o socialinės paramos poreikis beveik prilygsta Šilalės, Pasvalio ar Ukmergės rajonų savivaldybėms, kurios pagal vidutinį darbo užmokestį nuo Jonavos nutolę gerokai labiau.
Vis dėlto pastarųjų metų socialinės paramos rodiklius derėtų vertinti atsargiai. Sudėtinga pasakyti, kiek įtakos jiems turėjo pernai įsigaliojusios Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo pataisos. Jos lėmė, kad, pavyzdžiui, teisę į kompensaciją už komunalines paslaugas įgijo būstą nuomojančios šeimos, tačiau socialinės pašalpos buvo sumažintos ilgalaikiams bedarbiams.
Mažiausiai socialinės paramos praėjusiais metais prireikė Vilniaus m., Kauno r. ir Neringos gyventojams. Tuo tarpu labiausiai socialiai remtinomis savivaldybėmis galima vadinti Joniškio, Akmenės ir Šalčininkų rajonų savivaldybes. Pastaroji kartu su Kalvarijos ir Lazdijų rajonais patenka tarp savivaldybių, kuriose 1000-iui gyventojų tenka daugiausia socialinės pašalpos gavėjų - atitinkamai 243, 244 ir 229.
Penkios šalies savivaldybės - Panevėžio r., Radviliškio r., Šilalės r., Akmenės r. ir Raseinių r. - praėjusiais metais dalyvavo eksperimente ir socialines pašalpas gyventojams skirstė pačios. Visos jos pasiekė puikių rezultatų socialinės paramos srityje, o Šilalės, Akmenės ir Raseinių rajonų savivaldybės pateko tarp labiausiai „atsigavusių", žvelgiant į socialinės paramos rodiklius, savivaldybių. Tad eksperimento sėkmė tik dar kartą patvirtina Asmeninių finansų instituto ekspertų išvadą, kad iš socialinių išmokų ir lengvatų susikuriama finansinė nauda kartais paskatina nedirbti. Dalis gyventojų nusprendžia paaukoti keliais procentais didesnes pajamas, kurias gautų dirbdami, vardan laisvo laiko. Minėtose savivaldybėse sugriežtinus socialinių pašalpų skyrimo tvarką, jas gauna tie, kuriems iš tiesų reikia, o nesuinteresuotiems dirbti - nedirbti nebeapsimoka.
Ko palangiškiai gali pavydėti Lazdijų gyventojams
Nors praėjusiais metais vidutinis darbo užmokestis šalyje po truputį „stiebėsi" į viršų, pradelsti mokėjimai ir jų sumos tai darė sparčiau. Šių metų pradžioje nebuvo nė vienos savivaldybės, kurioje vidutinis pradelstas mokėjimas būtų mažesnis nei vidutinis jos gyventojų darbo užmokestis.
Daugiausia pradelstų mokėjimų, kaip ir ankstesniais metais, užfiksuota Kalvarijos savivaldybėje. Čia po pradelstą mokėjimą tenka kas trečiam gyventojui. Mažiausiai - Šilalės, Skuodo ir Kelmės rajonų savivaldybėse, atitinkamai - 75, 77 ir 79 pradelstų mokėjimų atvejai 1000-iui gyventojų.
Didžiausios vidutinės pradelstų mokėjimų sumos fiksuojamos Neringos, Klaipėdos, Vilniaus ir Druskininkų savivaldybės. O „lyderės" pozicijų jau trečius metus iš eilės pagal šį rodiklį neužleidžia Palanga. Čia vidutinė skolininko pradelsta suma vidutinį savivaldybės darbo užmokestį „į rankas" viršija net 44 kartus ir 2012 m. pabaigoje siekė daugiau nei 57 tūkst. litų. Labiausiai tikėtina, jog tai - siekio įsigyti kurorte gan brangų būstą pasekmė, nes didžiausi įsiskolinimai yra būtent bankiniame sektoriuje.
Per metus pavyzdingiausiai su pradelstais mokėjimais tvarkėsi ir sėkmingai dengė juos Lazdijų r. savivaldybės skolininkai. Per metus vidutiniškai vienas skolininkas sumokėjo daugiau nei 10.5 tūkst. litų skolų. Neringos savivaldybė, kurioje pradelsti mokėjimai vieni didžiausių šalyje, taip pat stengėsi kapanotis iš bėdos - per metus vienas skolininkas vidutiniškai padengė 9.9 tūkst. litų skolų.
Pradelsti mokėjimai - vienose, aukščiausi tarifai - kitose savivaldybėse
Dideli pradelsti įsiskolinimai išlieka ir komunalinių paslaugų sektoriuje - nors skolų skaičius jam sumažėjo nuo 13 939 iki 11 145, absoliuti suma išaugo beveik 45 proc. Tai reiškia, jog dažniausiai vis daugiau įsiskolina tie patys šalies gyventojai.
Didžiausios pradelstos sumos komunaliniam sektoriui 2012-ųjų pabaigoje užfiksuotos Akmenės, Kėdainių ir Varėnos rajonų savivaldybėse. Akmenės savivaldybė, kartu su Panevėžio miesto ir rajono savivaldybėmis bei Kėdainiais, taip pat patenka tarp tų, kuriose pradelstų mokėjimų komunaliniam sektoriui 1000-iui gyventojų daugiausia. Galima būtų manyti, jog tokia situacija minėtose savivaldybėse galėjo susiklostyti dėl didelių komunalinių paslaugų tarifų, tačiau jų dydžių duomenys, demonstruojantys reitingų viršūnėse kitas savivaldybes, sufleruoja veikiau apie sudėtingą šių gyventojų finansinę situaciją ir/arba finansinės disciplinos stoką.
Vieni didžiausių komunalinių paslaugų tarifų fiksuojami Neringos savivaldybėje. Čia šilumos tarifas - didžiausias šalyje, o pagal karšto ir šalto vandens tarifus savivaldybė užima atitinkamai 57-tą (iš 57 savivaldybių) ir 59-tą (iš 60 savivaldybių) vietas. Tiesa, reikėtų pastebėti, jog šie duomenys yra gana sąlyginiai, kadangi Neringos gyventojams taikomos subsidijos. Dideli tarifai ir Prienų r. savivaldybėje - 56-ta vieta pagal šildymo, 55-ta - pagal karšto vandens ir 60-ta - pagal šalto vandens tarifus. Pigiausiai šaltas vanduo kainuoja Šalčininkų r., Vilniaus m. ir Pasvalio r. savivaldybių gyventojams.
Rinkimų rezultatai - lyderės nuo autsaiderių vis tolsta
Įvertinus visus šiuos skirtingų šalies savivaldybių namų ūkių ekonominius ir socialinius rodiklius matyti, kad jau keletą metų iš eilės atskirtis tarp šalies savivaldybių didėja. Regionai, kuriuose vyrauja izoliuotos kaimiškos vietovės ir gyvena daugiau vyresnio amžiaus gyventojų ir bedarbių, pagal daugumą rodiklių tolsta nuo didžiųjų šalies miestų.
Šiemet atliktas LR Vidaus reikalų ministerijos tyrimas parodė, kad didžiausią biudžeto dalį skiriančios valdymo išlaidoms savivaldybės aptarnauja mažiausią gyventojų skaičių, tad, tikėtina, jog naudos duotų ir sumažinti administracines išlaidas padėtų savivaldybių „stambinimas", smulkesnes prijungiant prie stambesnių. Bet kokiu atveju atsiliekančioms savivaldybėms teks ieškoti savo stipriųjų pusių, pavyzdžiui, orientacijos į kaimo, ekologinį turizmą ar žemės ūkį, kurios užtikrintų aukštesnę gyvenimo kokybę vietos gyventojams.
