Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Šiaulių Didždvario gimnazijos savanorė iš Armėnijos Astghik Shahverdyan moka įvertinti smulkmenas. „Jūs lyginate save su norvegais ir dėl to blogai jaučiatės. Bet yra daugybė šalių, kurios trokšta gyventi taip, kaip jūs“, – sako armėnė, vaikystėje išgyvenusi žemės drebėjimą, nusiaubusį jos gimtąjį miestą, Kalnų Karabacho karą. Nemėgstamiausia armėnės tema – politika.
Savanorystės privalumai
Lietuvoje Astghik – nuo rugsėjo 1-osios. Ji aistringai geria įspūdžius: penki mėnesiai Šiauliuose praskriejo akimirksniu.
„Aš galiu kalbėti lietuviškai“, – juokdamasi sako energinga mergina.
Į pokalbį Astghik atskuba po darbo Didždvario gimnazijoje. Pagal projektą „Europos Savanorių tarnyba“ (European Voluntary Service, EVS) Astghik gimnazijos radijuje rengia laidas, moko žurnalistikos. Kartu su dar dviem savanorėmis iš Turkijos, Astghik talkina mokytojams, dalyvauja mokyklos bendruomenės veikloje.
Astghik „arkliukas“ – roko muzika. Ieškodama žinių apie lietuvišką roką, ji daugiausia klausė Andriaus Mamontovo, jį vadina mėgstamiausiu lietuvių dainininku. Armėnę sužavėjo dainininko visapusiškumas: Hamleto vaidmuo teatre, socialinės akcijos.
Astghik atkreipė dėmesį, kad Šiaulių gimnazistai mažai žino apie EVS savanorystę. Armėnijoje, Turkijoje ir kitose šalyse ji sutiko lietuvių-savanorių, bet dauguma jų buvo iš Vilniaus – ne iš Šiaulių.
„Savanorystė – puiki galimybė kiekvienam jaunam žmogui. Projektas gali tęstis nuo dviejų savaičių iki 12 mėnesių. Per tą laiką išbandai tūkstančius dalykų, gyveni triskart stipriau. Vyksti į kitą šalį, sutinki naujų žmonių, susipažįsti su kultūra, mokaisi naujos kalbos, – sako armėnė. – Galbūt skamba banaliai, bet tavo pagalba yra reikalinga kitiems.“
Mokiniai Didždvaryje, pasak savanorės, mieli, mandagūs, protingi, puikiai kalba angliškai. Tik iš pradžių gėdijasi kalbėti.
„Jiems įdomu, kuo skiriasi paaugliai Lietuvoje ir Armėnijoje. Sakau, kad jūs – daug mandagesni. Klausia, ką manau apie pragyvenimo lygį Lietuvoje. Sakau, jūs esate ES, ar jums tai nieko nesako? Tuomet pati klausiu: negi jūs galvojate, kad blogai gyvenate? Jie sako, taip. Jūs lyginate save su norvegais ir dėl to taip jaučiatės. Bet yra daugybė šalių, kurios trokšta gyventi taip, kaip jūs“, – sako armėnė.
Klausimai dėl kalbos
Armėnijoje Astghik yra dirbusi vertėja gimtojo miesto Vanadzoro radijuje, televizijoje, laikraštyje Jerevane. Vertė užsienio žinias iš rusų ir anglų kalbų.
Armėnė – profesionali kalbininkė. „Tai – ne profesija, o pomėgis“, – juokauja. Ji nuoširdi: iš pradžių lietuvių kalba nepatiko, negalėjo nieko suprasti. Vėliau pradėjo įsiklausyti. Su kitais savanoriais lanko lietuvių kalbos pamokas.
„Man kyla daugybė klausimų! Esu mokiusis įvairių kalbų gramatikos – italų, ispanų, vokiečių. Galiu lyginti, bet niekaip nesuprantu, nuo ko pradėti mokytis lietuvių kalbos! – kvatoja armėnė. – Kai pajauti kalbą, daug dalykų darai intuityviai. Tuomet kalba tampa ne tik gramatikos taisyklių mokėjimu.“
Astghik klausia dėl kiekvienos galūnės, raidės. Jai nepakanka atsakymo, kad yra tokia taisyklė, ar kad ji tiesiog privalo mąstyti kaip lietuvė.
Žavi gamta
Lietuviška žiema armėnės neišgąsdino. Vanadzoras, iš kurio Astghik kilusi, yra Armėnijos šiaurinėje dalyje, ten dabar temperatūra taip pat minusinė.
Astghik Šiauliuose gyvenanti netoli Talkšos ežero. Ji jau spėjo išpildyti vieną iš svajonių – pavaikščioti skaidriu ežero ledu. Šios akimirkos laukė nuo ankstyvo rudens.
„Jau anksčiau buvau pametusi galvą dėl Lietuvos gamtos, o čia būdama dar labiau išprotėjau! – kvatoja armėnė. – Vietiniai kai kurių dalykų nebepastebi. Rudenį vaikštinėjant atrodė, kad aš gyvenu tame grožyje, su juo susilieju. Dabar irgi tas pats.“
Vieno likimo
Kai Astghik pasakydavo, jog vyks į Lietuvą, išgirsdavo, jog čia šalta, žmonės šalti, uždari.
„Manęs tai negąsdino. Man patinka šiaurė ir šiaurietiški žmonės, – sako armėnė. – Bet jau pats pirmas žmogus, mano mentorė, pasitikusi autobusų stotyje, šypsojosi, apsikabino, pasirūpino visomis smulkmenomis. Kur beeičiau, visur lengva bendrauti. Tiesiog priešingybė tam, dėl ko buvau įspėta.“
Armėnė apie Lietuvą neturėjo daug išankstinės informacijos.
„Žinoma, žinojau, kad Lietuva ir Armėnija kartu buvo Sovietų Sąjungoje – tarsi likimo seserys,“ – šypsosi savanorė.
Lietuvoje ji pastebi daug atpažįstamų dalykų: įpročių, tradicijų, posakių, kuriuos vartoja vyresnės kartos žmonės.
Astghik įžvelgė lietuvių ir armėnų kalbų, istorijos panašumų. Ir armėnai, ir lietuviai iki krikščionybės buvo pagonys. Lietuva, kaip ir Armėnija, nuolat buvo puolama kitų tautų. Abi valstybės buvo vienoje sąjungoje. Nors ir nelengva, abi nedidelės šalys saugo savo kultūrą, kalbą.
Nemėgsta tik lietuviško vandens
Vienintelis dalykas, kurio Lietuvoje armėnė nemėgsta, yra vanduo.
„Negaliu gerti iš čiaupo, nes vanduo neskanus. Perku vandenį ir virinu. Armėnišką vandenį gali gerti ir gerti – jis toks skanus! Kiti stebisi: ką reiškia „skanus vanduo?!“ – juokiasi armėnė.
Astghik gyvena kartu su dviem savanorėmis turkėmis, su jomis kartu ir dirba. Armėnė nusišypso paklausta, ar įtempti santykiai tarp Armėnijos ir Turkijos valstybių neatsiliepia bendraujant su kambario draugėmis.
„Manęs iš anksto paklausė, ar nekils nesklandumų. Pasakiau, kad nėra problemos. Aš nekenčiu politikos. Su turkėmis kalbame apie daugybę dalykų, išverčiame viena kitai straipsnius. Mūsų kultūrose yra nemažai panašumų. 80 procentų žmonių nenori būti priešais. Visai kas kita – politika“, – sako armėnė.
Be elektros, dujų, vandens
Paklausta, koks šiuo metu gyvenimas Armėnijoje, Astghik susimąsto.
„Vien frazė, kad esate Europos Sąjungoje, jums suteikia privalumų. Turite jūros sieną. Armėnija tarsi užrakinta, apsupta. Iš vakarų uždara siena su Turkija, iš rytų – su Azerbaidžanu. Geri ryšiai sieja su Iranu ir Gruzija. Iranas – musulmoniška šalis. Krikščioniška šalis musulmonų apsuptyje – per amžius besitęsianti problema.“
Astghik buvo vaikas, kai prasidėjo pertvarka, ėmė byrėti Sovietų Sąjunga, Armėniją supurtė stiprus žemės drebėjimas, galiausiai kilo Kalnų Karabacho karas.
Jos gimtasis miestas buvo vienas iš žemės drebėjimo epicentrų.
„Mokyklos metai buvo be elektros, dujų, vandens. Mums, vaikams, atrodė normalu. Bet vyresniesiems tai buvo didžiulė tragedija, – sako armėnė. – Grįžę į įprastą gyvenimą, mes pradėjome vertinti tai, ką turime. Kad galime žiūrėti televizorių, nes yra elektra. Kad galime gerti vandenį.“
Viena iš šiandieninės Armėnijos problemų – emigracija. Pasak Astghik, devintajame dešimtmetyje dauguma armėnų vyrų važiuodavo į Rusiją užsidirbti ir grįždavo namo.
Dabar daugiausia išvyksta jauni, išsilavinę žmonės – nuteka smegenys. „Mes sakome, kad armėnų visur sutiksi“, – šypsosi savanorė.
Bendraudama su vokiečiais, prancūzais ar ispanais, Astghik išgirsta įvairiausių skundų.
„Aš į viską žiūriu kitaip, jie niekada nesupras to, ką jaučiu. Jie neįvertina mažų dalykų. Ir negali suprasti, kad kiti jų neturi“, – sako armėnė.
Armėnai prisimena Lietuvą
Kai savanorė pasisako esanti iš Armėnijos, lietuviai išvardija Armėnijos „garsenybes": šašlyką bei armėnišką konjaką. Ir akimirksniu sumoja – vadinasi, Astghik kalba rusiškai.
„Jauni žmonės Armėnijoje, kaip ir Lietuvoje, kalba angliškai. Rusų kalbos nemėgsta, nenori studijuoti. Aš nekaltinu kalbų. Ne kartą sakiau, kad rusų kalbą verta išmokti vien dėl rusų literatūros“, – sako armėnė.
Armėnijoje, pasak Astghik, nemažai žmonių kone pravirksta išgirdę Lietuvos vardą. Tai – jų jaunystė, kelionės į Palangą, Klaipėdą.
„Baltijos šalys visada skyrėsi nuo kitų sovietinių šalių, jų gyventojai nebuvo tipiški sovietai. Armėnai, kurie yra buvę Baltijos šalyse, iki šiol gali parodyti, ką įsigijo. Jauni žmonės tokių sentimentų nebeturi“, – šypsosi Astghik.
