Istorikai dar suvaidins savo vaidmenį tikslindami, aiškindami ir interpretuodami 1991 metų sausio 13-osios naktį sovietų vykdytos agresijos niuansus, tačiau jos vykdytojai vienareikšmiškai yra priešai. Taip mano istorikai Tomas Baranauskas ir Imantas Melianas.
Istorikų vaidmuo
Socialiniame tinkle Facebook.com mėginome išsiaiškinti, ką jaunimas žino ir ką norėtų plačiau žinoti apie minėtus įvykius. Rezultatai šiek tiek nustebino. Jaunimas nevengia ir pašmaikštauti šia tema. Paaiškėjo, kad daugelis net žino tikrųjų įvykių ištakų. Kodėl jaunimas taip viską vertina? Gal tai akmenukas į istorikų daržą?
T. Baranauskas: Iš tiesų didelių darbų apie tuos laikus istorikai nėra pateikę. Dažnai sakoma, kad į istoriją reikia žvelgti iš tam tikros perspektyvos, tačiau dabar ta perspektyva jau kaip ir egzistuoja. Sudėtinga šiais laikais tyrinėti tuos dalykus. Patyrinėjo viena žurnalistė prezidentės biografiją ir vaidmenį tais laikais – ir neteko eterio. Yra žmonių, kurie galbūt nenorėtų matyti savęs šioje istorijoje.
I. Melianas: Norėčiau apginti istorikus dėl atseit nepakankamo tyrinėjimo. Nesutinku, jog jau praėjo pakankamai laiko, kad į tuos įvykius būtų galima žvelgti istoriko akimis. Didelė dalis įvykių dalyvių dar yra gyvi. Tarp jų – ir veikiantys politikai. Todėl vertinant vienus arba kitus šių įvykių aspektus būtų neįmanoma išvengti individualaus arba grupinio suinteresuotumo
Geriausias pavyzdys matyti iš dabar leidžiamos akademinės Lietuvos istorijos. Akivaizdu, kad dvylikto tomo pirmoje dalyje pateikiama individuali įvykių dalyvių nuomonė, prisiminimai, tad visa tai skaitoma kaip publicistika, o ne mokslinis tyrinėjimas. Žinoma, kaupti atsiminimus, fiksuoti detales ir t. t. taip pat reikia.
Kas kalčiausi?
Kai kas abejoja, ar dėl Sausio 13-osios įvykių reikia kaltinti sovietų kareivius, kurie sėdėjo tankuose. Teigiama, kad sumaištyje jie galėjo žmones sužaloti ir netyčia.Tarkime, Michailas Golovatovas, kurį prašome išduoti, kaltina aukštesnę vadovybę.
I. Melianas: Kalčiausi tikrai nėra tie, kurie tuo metu tarnavo sovietų kariuomenėje ir sėdėjo tankuose. Kaltė pirmiausia tenka jų vadams, taip pat politinei sovietinio režimo vadovybei, be kurios nurodymų tankai ir kariuomenė nebūtų pajudėję. Vis dėlto nebūčiau labai atlaidus ir vykdytojams. Tie, kas vykdė agresijos aktą, vienareikšmiškai yra priešai ir tik taip turime juos vertinti.
T. Baranauskas: Neturiu ką pridurti. Taip ir yra. Kas kita, kad istorikai, teisininkai turi aiškintis skirtingų veikėjų skirtingus vaidmenis. To negalima nei pernelyg suakademinti, nei pernelyg supaprastinti.
Krokuvos Jogailos universiteto docentė daktarė Katarzyna Korzeniewska-Wolek, kalbėdama portalo Balsas.lt vaizdo konferencijoje, teigė, kad lietuviai ir lenkai be reikalo visus laurus už sovietų režimo griūtį atidavė tiems, kas sugriovė Berlyno sieną, o profesorius Edvardas Gudavičius yra teigęs, kad Lietuva tada vienintelį kartą suvaidino vaidmenį pasaulio istorijoje. Ką manote?
T. Baranauskas: Aš iki pasaulinio vaidmens nesusireikšminčiau – pasaulis didelis ir įvairus. Žinoma, tam tikras vaidmuo buvo, nors gal ir be reikalo kartais bandoma aiškinti, kad vieni ėmėme ir sugriovėme sovietų imperiją. Tas vaidmuo buvo didesnio ir platesnio proceso dalis. Ir gana reikšminga. Savo vietą turi ir Berlyno siena, ir Lietuvos įvykiai, ir viskas, kas vyko Maskvoje ar kur nors Užkaukazėje.
I. Melianas: Aš irgi manyčiau, kad nereikėtų imti žirklių ir karpyti komunistinės sistemos žlugimo pergalės – kur mūsų, o kur kieno nors kito pergalė. Svarbu ir Berlyno siena, ir Maskvos pučas, tačiau nenutylimas ir Lenkijos vaidmuo, kur „Solidarumas“ anksčiau už kitus pradėjo šią kovą, arba Lietuvos įvykiai. O imperijos viduje irgi ne Gruzija, ne Moldova, ne dar kas nors, o būtent Lietuva pirma paskelbė nepriklausomybę.
Kas būtų, jei būtų?
Kas būtų nutikę, jei tų aukų tuomet nebūtų buvę, nebūtų buvęs pralietas kraujas? Ar imperija būtų žlugusi?
T. Baranauskas: Jei žmonės nebūtų tikėję, nebūtų susirinkę, nebūtų palaikę nepriklausomybės siekio, viskas būtų klostęsi kaip nors kitaip – režimas būtų restauruotas. O jei kariuomenė tada nebūtų puolusi, gal ramiai būtume sulaukę rugpjūčio pučo. Sunku pasakyti.
I. Melianas: Manyčiau, kad platesne prasme istorijos tėkmės tai nebūtų pakeitę. Viskas būtų vykę kaip nors kitaip, kitu būdu, kitoje vietoje. Tačiau sovietinis režimas bet kuriuo atveju buvo pasmerktas. Tai jokiu būdu nereiškia, kad žmonių drąsą ir pasiaukojimą reikia nuvertinti.
