Sukaktys pasižymi tuo, kad yra svarbios visiems. Net ir tiems, kurie mano, kad praeitis – tai prietarais apaugę mitai.
Svarbios datos
Būna žmonių, kurie mėgsta bet kuria proga pabrėžti savo išskirtinumą, parodyti tikrą ar tariamą laisvę ir originalumą. Visuomenei aktualios datos, šventės ir jubiliejai tam labai tinka. Anarchistas ir kairysis intelektualas turi progą per Kalėdas pareikšti, kad visi, kas dabar švenčia, daro tą patį, ką anuomet darė ir Hitleris, – valgo Kūčių vakarienę.
„Nėra jokių Kalėdų, yra tik žmonės, vienaip ar kitaip praleidžiantys gruodžio dienas“, – išdidžiai šaukia toks laisvamanis ir jaučiasi pakylėjęs save virš visų, kuriuos laiko kvailiais. Ką jis darytų ir kaip pabrėžtų savo išskirtinumą, jei niekas tų Kalėdų nešvęstų?
Taip yra ir su istorinėmis datomis. Pasitaiko „proto bokštų“, aiškinančių, kad 1918 vasario 16 dieną Jonas Basanavičius ir jo bendraminčiai valstybę atkūrė netinkamu būdu, tad nėra čia ko minėti. Dabar artėja data, kuri irgi visiems savaip reikalinga.
Simboliški sutapimai
Sausio 13-oji pastarųjų Lietuvos kartų atmintyje pirmiausia siejasi su 1991 metų įvykiais: krauju, tankais, išdaužytais langais ir ašarą akyje spaudžiančių radijo šaukinių ir dainų atsiminimais.
Ta proga galima priminti, kad Lietuvos istorijoje sausio 13 diena dar bent keletu atvejų simboliškai siejasi su tautos tapatumu ir laisvės siekiais. Rusijos imperijos vardu Lietuvą valdęs Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, lakoniškai pramintas koriku, būtent 1864 metų sausio 13 dieną uždraudė lietuvišką spaudą. Tuomet buvo uždaryti 46 vienuolynai ir prie jų veikusios mokyklos, dešimt katalikų bažnyčių paverstos stačiatikių cerkvėmis.
Gūdžiais Jurijaus Andropovo valdymo laikais, 1983 metais, Europos Parlamentas paragino dekolonizuoti Baltijos šalis. Simboliška – ir vėl sausio 13 dieną. Kad viskas būtų kaip viešpaties Dievo surašyta, laikas dovanoja dar vieną simbolinę užuominą – Lietuva būtent šįmet, sausio 13 dieną, minint sovietinės agresijos dvidešimtmetį, de facto perima pirmininkavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai.
Svarbu ir priešams
1991 sausio 13-oji yra viena iš nedaugelio dienų, kada Lietuva suvaidino reikšmingą vaidmenį viso pasaulio mastu. Yranti sovietų imperija, net ir pabandžiusi užsmaugti mūsų šalies laisvės siekį, visiems parodė, kad yra supuvusi iki pačių gelmių. Gėdingas vietinio pučo žlugimas pranašavo galutinį kolapsą, kuris ir įvyko tų pačių metų rugpjūtį.
Gimusieji sausio 13-ąją, ypač jeigu jie yra dviejų dešimtmečių senumo įvykių liudininkai, gali jausti, kad data įpareigoja – kaip ir amerikiečiai, kurie išvydo pasaulį rugsėjo 11 dieną.
Ši diena paradoksaliai svarbi ir mūsų nepriklausomybės priešams, kurie turi progą pagriežti dantimis ar nusigerti iš pykčio.
Sausio 13-oji suteikia galimybių ir raudonajam politikieriui Algirdui Paleckiui, norinčiam žūtbūt atkreipti į save dėmesį. Klykdamas, kad tądien į save šaudėme patys, jis bando pasinaudoti tuo, kad kvailius ir niekšus vienija ne tiesa, o melas. Pasakęs, kad žemė apvali, nesutelksi tiek šios tiesos šalininkų, kaip išrėkęs, jog ji plokščia.
Jei ši diena nebūtų tokia svarbi daugeliui, raudoniesiems rašytojams savo kagėbistiniuose „istorinių“ žinių aplankuose tektų ieškoti kitos datos.
