Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas sutrikęs, o jo komisija "blaškėsi", nesutardama dėl "kabliukų", ant kurių būtų galima pakabinti nušalintą nuo pareigų prezidentą Rolandą Paksą, ir jis negalėtų būti kandidatas naujuose rinkimuose.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) teigia, kad R. Paksas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą ir todėl trejus metus negali dirbti valstybės tarnyboje. Tačiau VTEK Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikė ne griežtas išvadas, o tik rekomendacijas. Pasak VRK pirmininko Z. Vaigausko, tai kol kas vienintelis "kabliukas" dėl R. Pakso registravimo. Z. Vaigauskas dar prieš skelbdamas galutinį verdiktą, sakė tokių "kabliukų" dar paieškosiąs, nes kartais juos galima surasti, pavyzdžiui, kokiose nors "pačiose netikėčiausiose vietose".
Tačiau bent jau aš nenorėčiau, kad mūsų demokratinė sistema laikytųsi pakabinta ant įtartinose vietose aptiktų "kabliukų".
Įdomu, kokiose vietose galima aptikti prokuratūros apklausų stenogramas? Tokias, kurias skelbia nacionalinė televizija - Dalios Kutraitės, Aurelijaus Katkevičiaus, net ir paties tuometinio prezidento. Tokios stenogramos paprastai kur papuola nesimėto, jų reikėtų teirautis pačioje prokuratūroje. Įsivaizduoju - skambinu kokiam prokurorui. Norėčiau gauti apklausų stenogramų, prašau aš. Pageidautina rezonansinių bylų - kad ir buvusių ministrų apklausas "Williams" byloje. Gerai būtų ir "Draugystės" privatizavimo, jei turite. Tu - ką? - ima šaukti kitoje laido pusėje. Ar nežinai, kad apklausų stenogramų duoti bet kam iš gatvės jokiu būdu negalime, nes tai padarytų nepataisomą žalą bylos tyrimui, ką jau kalbėti apie tai, kad pažeistų Konstituciją, visus įstatymus, visus įmanomus kodeksus ir taisykles, galų gale etikos normas? Atsiprašau, aš "ne bet kas", spyriojuosi. Esu raštingas žmogus, stenogramas noriu paskelbti "Omni laike", televizijoje, radijuje ir laikraščiuose. Gaučiau gerą honorarą, tapčiau žymus... Tačiau prokuroras jau bloškia ragelį. Na, ir būna kvailių pasaulyje, atsidūsta.
Labai norėčiau, kad toks pokalbis įvyktų, jei iš tikrųjų kada prisirengčiau paskambinti į prokuratūrą. Tikiuosi, kad taip ir būtų. Kad prokuroras nepaklaustų, kokios mano sąlygos. Tačiau akivaizdu, kad toks pokalbis įvyksta ne visada. Įvyksta kažkoks kitoks. Nacionalinė televizija rodo pavyzdį, kaip bendrauti su prokurorais. O, svarbiausia, visiems gerai. Nei politikai, nei intelektualai nemato tame nieko keista ar bloga. A, tiesa, juk visa tai metama kovai su R. Paksu. Šventam reikalui.
Tačiau norėčiau pasiįdomauti, ką turime omenyje, kalbėdami apie "šventą reikalą"? Sociologas Arūnas Poviliūnas ir politologas Alvidas Lukošaitis savo laiku taikliai pasakė, kad visuomenėje yra išryškėję du požiūriai: vieni vadovaujasi konstitucinės tvarkos samprata, o kiti savo nuostatas grindžia tik šūkiu "tvarka bus". Pavyzdžiui, man "šventas reikalas" būtų kovoti su pastaruoju šūkiu ir jo ryškiausiais adeptais. Nesvarbu, ar tai būtų R. Paksas, ar koks nors jo pakaitalas. Labai jau paprasta būtų manyti, kad mūsų problema - tik R. Paksas, nors ir koks jis būtų. Kovojant su juo bet kokiomis priemonėmis mano ankstesniame komentare (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_164865) pasitelktas riterio vaizdinys išaugtų iki žinomos alegorijos - nugalėjęs slibiną riteris pats taptų slibinu.
Balandžio 17 d. vykusio visuomeninio judėjimo "Kitas pasirinkimas" sueigoje buvo kalbėta apie tai, kad Lietuvoje vyksta pilietinis karas. Vienas iš judėjimo ideologų istorikas Česlovas Laurinavičius kalbėjo, kad tik griežtas demokratinių procedūrų laikymasis gali sugrąžinti Lietuvai nusivylusius žmones. Tai tikra tiesa! Tačiau kartu Č. Laurinavičius aiškino, kad "pilietinis karas" nesibaigs tol, kol atstatydinto prezidento R. Pakso ir kai kurių jo aplinkos žmonių griežtai nenubaus teisėsaugos organai. Taigi galima suprasti, kad "organai" būtinai turi kovoti vienoje barikadų pusėje ir net tapti smogiamuoju būriu. O aš nežinia kodėl pradedu pritarti to paties vargšo R. Pakso minčiai, kad pasakius A reikėtų pasakyti ir B. Išrovus didžiausią piktžolę reikia lygiai taip pat stropiai, kantriai ir principingai tęsti apsivalymą. Tiesiog nuo šiol politikams ir visiems kitiems pradėti taikyti aukštesnius reikalavimus. Nebeužmerkti akių, nedaryti išimčių! Taip regiu "pilietinio karo" frontą, o ne gulinčio spardymą.
Prieš kurį laiką "Laisvosios Europos - Laisvės" radijo rusų tarnyba rengė laidas apie teisinius valstybės pagrindus. Visos laidelės, kurias vedė solidaus amžiaus teisininkų sutuoktinių pora, turėjo iliustruoti principą "Dura lex, sed lex". Buvo analizuojami sudėtingiausi atvejai, į kuriuos patekdavo piliečiai ar ištisos tarnybos, pateikiami pavyzdžiai, kad dėl kvailų įstatymų kartais tenka elgtis taip pat keistai, kaip tai daro valstiečiai P. Bruegelio paveiksle "Nyderlandų patarlės" - daužyti galva sieną, mėtyti rožes kiaulėms, pyragais dengti stogą, įskaitant ir išpažintį velniui. Vis dėlto moralas visada būdavo tas pats - kad ir kas būtų, įstatymų pažeisti nevalia, "Dura lex, sed lex". Taip tęsėsi, kol 1993 m. prezidentas B. Jelcinas neišvaikė parlamento ir tankais neapšaudė Baltųjų rūmų. Teisininkai komentuodami šį įvykį bandė išvedžioti ir šiaip ir anaip, o galų gale nusprendė, kad taip pažeisti Konstituciją vis dėlto galima, mat prezidentas - demokratiškesnis nei jo oponentas A. Ruckojus. Nenorėčiau, kad ir mums Lietuvoje prisireiktų panašių išvedžiojimų. Juo labiau kad žvelgiant iš laiko perspektyvos matyti, jog anas Jelcino išpuolis Rusijos demokratinei tradicijai niekuo nepagelbėjo.
Geriau be "kabliukų"...
