Vėl mes kreipiam savo žiūronus, teleskopus, reflektorius irgi kitus žiūriklius į rudenio dangų, stebim šviesulius mėgindami nustatyti, kurgi esame, kas gi vyksta, kur gi skrieja mūsų gimtoji Žemė, kartu neišvengiamai nešdama ir šitąjį lopinėlį, Lietuvą, kuris, beje, sudaro 0,04 proc. žemės sausumos ploto.
Ši savaitė peržengė iš rugpjūčio į rugsėjį. Labiausiai įsimintinas rugpjūčio dangaus reiškinys - krintančios žvaigždės, kurias stebėdamas gali sugalvoti norą ar šiaip naujai permąstyti gyvenimą. Tiesa, mūsų Konstitucija žvaigždžių kritimo ir norų sugalvojimo laiką pratęsė iki rugsėjo 10 d., kai prasidės rudens Seimo sesija, todėl ir krintančiomis žvaigždėmis, tokiomis kaip iš pareigų atleistas Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas E. Vasilis -Vasiliauskas (http://www.omni.lt/index.php?base/z_302750), buvo galima grožėtis ilgiau. Aš prie tokių krintančių žvaigždžių priskirčiau ir žymų disidentą A. Terlecką, įstojusį į Liberalų demokratų partiją (http://www.omni.lt/index.php?base/z_302971).
Šią savaitę išvydom apokaliptinių vaizdų. Uraganas "Katrina" smogė Naujajam Orleanui. Per kelias valandas klestintis Jungtinių Valstijų Rytų pakrantės miestas virto vaiduokliška stichijos nusiaubta zona. Vos po kelių dienų šiurpi nelaimė įvyko Irako turguje (http://www.omni.lt/index.php?base/z_302398). Moteriai sušukus apie tariamą sprogdintoją savižudį turguje kilo panika, ir spūstyje žuvo per tūkstantį žmonių.
Gyvename globaliame pasaulyje, ir uraganas "Katrina" nebėra tik televizijos vaizdelis, apeliuojantis į mūsų didesnį ar mažesnį gebėjimą įsijausti į svetimas nelaimes. Ekonomistai teigia, kad po kelių savaičių "Katrina" smogs ir Lietuvai - tiesa, kitu būdu, dar labiau pakeldama ir taip jau rekordiškas degalų kainas. Savo ruožtu Irakas taip pat yra tapęs mūsų kasdienių minčių dalimi - jau vien dėl to, kad ten kartu su kitų šalių taikos palaikymo pajėgomis tarnauja mūsų kariai.
Irako epizodas atskleidė, kokioje baimėje gyvena Irako žmonės. Tačiau ar ne baimė pagimdė kruviną incidentą Londono metro stotyje, kai policininkai penkiais šūviais į galvą nušovė brazilą elektriką, kuris, kaip dabar aiškėja, visai nevilkėjo išsipūtusios, sprogmenis galėjusios slėpti striukės ir nesielgė įtartinai (http://www.omni.lt/index.php?base/z_298472)? Ar ne baimė Vakarų vyriausybes verčia imtis policinių saugumo priemonių, kai kada, kritikų teigimu, besiribojančių su žmogaus teisių pažeidimais? Sąmoningas pilietis Vakarų didmiesčiuose į kiekvieną atsitiktinį praeivį jau turi žvelgti ne tik geranoriškumo, draugiškumo kupinu žvilgsniu, bet ir įvertinti, ar jis kartais nėra potencialus teroristas. Sunku nuspėti, kokias pabaisas žmonių sąmonėje ilgainiui gali pagimdyti toks psichologinis spaudimas, apsiausties būsena. Kažin, ar atsitiktinai Paryžiuje liepsnoja imigrantų namai.
Mano močiutė, gimusi prieš pirmąjį pasaulinį karą, išgyveno septynis pasikeitimus, kai vienos valstybės valdžia keitė kitos valstybės valdžią, o tai jau savaime liudija, kad gyvenimas, švelniai tariant, nebuvo stabilus. O dar du karai, artimų žmonių netektys, du kartus jos šeima neteko viso sunkiai užgyvento turto ir gyvenimą teko pradėti nuo nulio. Mes patys ilgai gyvenome šaltojo karo atmosferoje. Žinojome, kad mūsų miškai slepia branduolinį ginklą, o į Vilnių savo ruožtu taip pat nukreiptos branduolinės raketos. Sunkiai galėjome numanyti, kas vyksta pasaulyje ir kokios jėgos gali nulemti mūsų likimą, "nuspausti mygtuką" - o tai galėjo nutikti kiekvieną akimirką. Pasibaigus šaltajam karui ir Lietuvai integruojantis į euroatlantinę erdvę galų gale pagrįstai galėjome viltis, kad iš mūsų gyvenimo išnyks baimė, jis taps prognozuojamas, stabilesnis. Ta logika, kuria iki tol vadovavomės, aiškiai diktavo, kad taip ir įvyks. Tačiau pasaulis pasirodė daug sudėtingesnis, turintis kur kas daugiau matmenų, negu siekė mūsų vaizduotė. Grėsmė, kuri iškyla dabar, neturi aiškaus pavidalo, centro, veido, o mūsų pastangos grėsmių išvengti primena kovas su vėjo malūnais.
Po teroristų smūgio į Niujorko Pasaulio prekybos centrą buvo uždrausta lėktuvais vežtis net ir manikiūro žirklutes, tačiau sekantį kartą teroristai smogė metro stotyse. Šią vasarą nugriaudėjus sprogimams Turkijoje pasigirdo lyg ir logiškų rekomendacijų nevykti į šią šalį, o verčiau rinktis kitus maršrutus, tarp kurių, matyt, buvo ir Egiptas - jame turistai, kaip jokioje kitoje šalyje visur lydimi automatais ginkluotų kareivių, jautėsi saugūs. Ir vis dėlto pačių žiaurių išpuolių prieš turistus neišvengta būtent Egipte. Po teroristinių liepos mėnesio išpuolių Londone Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas T. Blaire'as paskelbė, kad Vyriausybė griežčiau kontroliuos nelegalius migrantus ir dalis visuomenės, matyt, buvo nuraminta, nors kruvinus išpuolius įvykdė jaunuoliai, gimę Didžiojoje Britanijoje. Terorizmas turi tūkstantį būdų ir tūkstantį veidų, o mūsų kova su juo dažnai primena kovą su vėjo malūnais, ir sunku pasakyti, ar net ir įsiveržimas į Iraką nepriskirtinas prie šios kategorijos akcijų. Kita vertus, pernelyg pasiduoti baimei taip pat būtų klaida. Baimė tegali nuvesti akligatvin. Be to, pasaulyje, bent jau skaičiuojant žmonių aukas, yra ir kur kas rimtesnių problemų. Tai badas daugelyje Trečiojo pasaulio šalių, AIDS. Ko gero, ne vienas prie didžiųjų problemų, gresiančių visai žmonijai, priskirs ir globalinį klimato atšilimą. Daugelis mokslininkų teigia, kad panašūs uraganai kaip "Katrina" yra nulemti būtent klimato atšilimo, o ateityje jų gali tik daugėti. Tai taip pat grėsmė, kurią netgi sunku identifikuoti, įrodyti, o kova su ja neretai primena ritualinius užkeikimus, skirtus veikiau nuraminti mums patiems, nei kažką realiai pakeisti.
Lietuva kol kas nebijo jokių uraganų ir laikosi stebėtinai tvirtai. Ką jūs pasakysite apie tai, kad statmenu šlaitu į viršų kopiančios degalų kainos nė kiek neatšaldė lietuvio meilės automobiliui, priešingai - benzino ir dyzelino vartojimas tik didėja? Būsto kainos per trejus metus padvigubėjo ar net patrigubėjo, o vien per pastarąjį pusmetį pašoko trečdaliu, tačiau viduriniojo sluoksnio žmonių, norinčių pakloti tokias, dar prieš keletą metų atrodžiusias beprotiškas, sumas už butą vis dar daugiau, nei pačių butų. Pasitikrinkite savo pinigines - norite tikėkite, norite ne, bet darių ir girėnų, maironių, basanavičių, daukantų, o gal net ir kudirkų kiekis jose per metus padidėjo maždaug 9 proc. - apie tai autoritetingai šią savaitę paskelbė Statistikos departamentas. O jei netikite šia valstybės institucija, paklausykite skandinaviškai lietuviškų nepriklausomų orakulų iš SEB Vilniaus banko. Šiemet tikimasi 6,8 proc. BVP augimo, ne ką jis sulėtės ir per ateinančius dvejus metus. Registruojamas nedarbas jau artimiausiais metais nukris iki 2-3 proc. Lietuvos ekonomikos pergalingas augimas netgi paneigia vadovėlines tiesas, kad ūkio rezultatai priklauso nuo tiesioginių užsienio investicijų.
Šių rezultatų tikrai nenoriu menkinti, ieškoti jų pamušaluose skylių ir trūnėsių. Tik viena karčiai saldi pastaba - įvertinus statistikos nefiksuojamą sparčiai mažėjantį gyventojų skaičių Lietuvoje, BVP vienam gyventojui auga dar sparčiau nei prognozuojamas 6-7 proc. rodiklis.
Iš tiesų, nesikuklinkime: galim didžiuotis tokiais pasiekimais. Jie pasiekti mūsų verslininkų kūrybingumo dėka, atkakliu lietuvių darbu neskaičiuojant darbo valandų, plušant savaitgaliais, švenčių dienomis. O jeigu patys sau atrodome vargšai, tai, drįstu pasakyti, tai taip pat psichologinis, nors ir visiškai pagrįstas dalykas. Aišku, palyginus mes esame vargšai, tačiau įdomu, kodėl lygindami iš maždaug 200 pasaulio valstybių visada pasirenkame Vokietiją, Nyderlandus, Švediją? Tiksliau būtų lyginti su Ukraina, Moldova, Armėnija - šalimis, turėjusiomis tas pačias starto pozicijas. Iš tiesų nesu prieš lyginimus su Vakarų Europa, tačiau tokie sulyginimai neturi prarasti realybės pagrindo ir virsti susiniekinimu.
Praėjusią savaitę Lietuvą sukrėtė du šiurpūs nusikaltimai. Joniškio kapinėse vandalai naktį suskaldė ir išvartė 66 paminklinius akmenis (http://www.omni.lt/index.php?base/z_301708). Kitam Lietuvos krašte, Dzūkijoj, žvėriškai nužudytas 85-erių metų senukas, rašytojo tėvas. Šis nusikaltimas atkreipė dėmesį ne tik tuo, kad nužudytas rašytojo tėvas, tačiau dar ir tuo, kad nusikaltėlis nieko nepagrobė. Abu nusikaltimai žiaurūs, beprasmiški, keliantys didžiulį pasipiktinimą. Kas tie šalia mūsų vaikštantys zombiai, žmogaus pavidalo išgamos, beširdžiai, bepročiai naikintojai ir žudikai? Vaizduotė piešė įdiržusius recidyvistų snukius, narkotikų subjaurotas žmogystas. Tokie nusipelnė, kad būtų nuplakti centrinėje miesto aikštėje, o po to minios akivaizdoje jiems nukirstos galvos... Jau kitą dieną įtariamieji buvo sučiupti. Ir ką gi? Pasirodė, kad tai įvykdė mūsų vaikai, nepilnamečiai. Atėję ne iš kalėjimų, o iš mūsų mokyklų. Kam plakti merksime rykštes, ponai, ką giljotinuosime ir ketvirčiuosime? Nebent mus pačius, visą visuomenę.
Kai kurie laikraščiai pranešdami apie Joniškio vandalus iškart davė suprasti, kokia galėtų būti tokio beprasmiško nusikaltimo priežastis: vaikai prieš kurį laiką buvo bendravę su vienos religinės bendruomenės nariais - Lietuvoje įregistruotos, bet vis tiek kažkuo įtartinos. Paslėpta mintis tokia: mūsų visuomenėje tokių išsigimėlių negali rastis, tai tie sektantai (nors iš tikrųjų tai ne sekta) pastūmėjo vaikus naktį vartyti kapinių paminklus, taip kad jokia kaltė ant mūsų kaip ir nekrinta. Tokia psichologinė gynybinė reakcija suprantama, bet negali užgožti tiesos. Prielaida, kad religinės bendruomenės atstovai esą mokė vaikus vartyti paminklus, neįtikinama. Problema ne tai, kad vaikai bendravo su tais asmenimis, o tai, kad jiems stigo pedagogų, kitų tarnybų bei inspekcijų, o visų pirma šeimos dėmesio. Įvykis apnuogino visuomenės skaudulius, kurie ateityje gali turėti dar liūdnesnių pasekmių. Apibūdinama vaikų padėtis iškalbinga: dviejų vaikų abu ar vienas iš tėvų išvykę dirbti į užsienį, kito tėvai ne kartą bausti už kontrabandinių cigarečių prekybą. Be tėvų Lietuvoje gyvena jau tūkstančiai vaikų.
Tarp šių dviejų žinių šiuo metu driekiasi Lietuva - nuo Vilniaus dangoraižių iki sulaukėjusių, likusių be šeimos tarsi po kokio karo ar katastrofos vaikų provincijoje. Pasiekimai didėja, bet ir nuopuolis darosi vis didesnis.
Taigi - kurlink juda Lietuva? Negalime numatyti ateities, gyvenimas dažnai pasiūlo scenarijus, pranokstančius drąsiausią fantaziją. Vis dėlto atsakymas į šį klausimą turi prasmę, nes šiuo atveju jis atskleis tam tikrą metodologiją, kuria remdamasis rašau šias apžvalgas. Nuo mūsų vidinio įsitikinimo priklauso mūsų žvilgsnis ir faktų atranka. Jei manysime, kad Lietuva grimzta į korupcijos ir oligarchų įsiviešpatavimo liūną, tai ir regėsime įvykius pro šiuos akinius, o faktų tokiai įvykių eigai pagrįsti tikrai nepristigs. Jeigu manysime, kad Lietuva juda Vakarų demokratijos kryptimi, tai ir atkakliai ginsime šią liniją, kelsime Lietuvos politikai reikalavimus, kurie - kaip neretai nutinka - "neįkandami" netgi Vakarų politikams.
Aš nesivadovauju prielaida, kad judame link apokalipsės, taip pat kaip ir link rojaus žemėje - tiek vertindamas Lietuvos, tiek pasaulio įvykius. Man artimiausia šveikiška išmintis - "niekada nebus taip, kad niekaip nebūtų". Tai reiškia, kad žmonės susidurs su problemomis, o kai tai įvyks, įtemps jėgas, mėgindami jas išspręsti. Taip pasakė Dievas, išsiųsdamas Adomą ir Ievą iš rojaus: "Savo veido prakaitu valgysi duoną". Vadinasi, lengva niekada nebus.
Lietuvoje esama dviejų tendencijų. Niekas nenuneigs, kad Lietuvoje vis daugėja vakarietiško gyvenimo ženklų. Gyvenimas stabilizuojasi, o mes mokomės kelti politikams aukštesnius reikalavimus. Savo ruožtu mobilizuojasi ir stiprėja taip pat ir priešiškos jėgos. Vis stiprėja įspūdis, kuris jau virsta beveik žinojimu, kad imperinių ambicijų struktūros, Lietuvos nepriklausomybės pradžioje patyrusios šoką (vienas rusų saugumietis iš KGB rūmų išėjo apsišlapinęs), po to kurį laiką palikusios viską savieigai, dar kiek vėliau išmėginusios senus šaltojo karo metodus, kurie pasirodė neefektyvūs užkirsti kelią Lietuvos siekiams, dabar jau prisitaikė ir tikslingai, strategiškai planuojant naudoja visai kitokio pobūdžio, ne tokius grubius ir pastebimus, o subtilesnius, tačiau labai efektyvius metodus. Mūsų visuomenės negalės, tame tarpe ir tos, kurias minime šiame komentare, nepaprastai palengvina šią užduotį. Taigi turime dvi tendencijas, dvi kryptis, dvi augančias bangas. Tačiau tai ne teatras, kad žiūrėtume, kaip jos iškils ir susidauš. Esame aktyvūs ir sąmoningi šių procesų dalyviai.
