Žmogaus atmintis trumpa ir nepatikima tarsi debesėliai vėjuotame pavasario danguje, nuolat keičianti formą ir pavidalus, apgaulingai pastovi, tačiau nepastebimai dingstanti už horizonto. Rodos, tarybiniai laikai dar ranka pasiekiami, tačiau pasišovę papasakoti apie juos jaunajai kartai atrandame, kad nebežinome žodžių, kuriais pradėti, ir išvis nieko įtikinamo nebesugebam pasakyti, nes patys esam beveik viską pamiršę.
Taigi prezidento rinkimai kaimyninėje Baltarusijoje daugeliui yra puiki proga sugrįžti į jaunystę ir gyvai emociškai išgyventi prabėgusius laikus. Pasaulinis užsienio priešų sąmokslas, plaukuota kapitalistų agentų ranka besikėsinanti į taikaus ir sotaus gyvenimo oazę, didingi suvažiavimai marmuro rūmuose su kelias valandas besitęsiančia vado kalba - tai išties gyva istorijos pamoka tiems, kas nori šio to pasimokyti. Tiesa, epochos vėjai ir čia prasiskverbia, todėl skirtumų esama - pavyzdžiui, rinkimuose dalyvaus ir opozicijos kandidatas. Esama ir tragikomiškų potėpių - bendro opozicijos kandidato rinkimų štabui vadovauja komunistas.
Baltarusijos dilemos
Tačiau kad ir kokie absurdiški ir juokingi būtų Baltarusijos rinkimų vaizdai, juokas gerklėje stringa. Baltarusijos opozicija aiškina, kad šalis nustekenta, bet jie žiną būdų pakelti ekonomiką, yra numatę, kaip iškart bent penkis kartus padidinti atlyginimus ir pensijas. Prezidentas A. Lukašenka sako, kad opozicija įstumtų šalį į krizę. Liūdna, net tragiška, tačiau A. Lukašenka šiuo atveju teisus. Politinės ir ekonominės permainos šaliai neišvengiamai reikštų didžiulį sukrėtimą ir sunkias socialines pasekmes. Jų neišvengė nė viena Vidurio ir Rytų Europos šalis, iš kurių daugelis pasižymėjo nesulyginamai aukštesne politine kultūra ir geresniu ūkio išsivystymu, nei Baltarusija. Be to, Vidurio ir Rytų Europoje reformų sunkumus padėjo kiek pasaldinti gilus žmonių suvokimas, kad jie grįžta į Europą, į Vakarų civilizaciją, todėl tiesiog yra, dėl ko aukotis. Šiuo metu neaišku, ar tokių aspiracijų turi Baltarusijos žmonės. Ukrainą Vakarų kryptimi stumia Lvovo sritis, kažkada priklausiusi Lenkijai, o šalies Rytai žvelgia kiton pusėn, tad Ukraina primena vaikiškos knygos arkliuką stūmtraukį su dviem galvom. Baltarusiai neturi, kas juos išjudintų ir žvalgosi į Rusiją, kurioje žodis "demokratas" virtęs keiksmažodžiu. Rusų sąmonėje išliko, kad tie, kurie save vadino demokratais, sankcionavo prichvatizaciją, tai yra, šalies turto išgrobstymą. Savo ruožtu V. Putinas jau pasiekė tokį lygį, kad demokratijos jau net žaisti nesistengia. Baltarusija parazituoja iš Rusijos resursų, naudojasi laisvos prekybos su Rusija privalumais. Savo nekokybiškus traktorius jie gali parduoti tik šioje šalyje. Kiekvienam aišku: žingsnis į šoną, ir rinka bus uždaryta, kraneliai užsukti, galimas daiktas, net pačią šalčiausią metų dieną. Taigi žvelgiant baltarusių akimis ropštis iš pelkės nėra realių paskatų, juo labiau, kad šalies ekonomika, pasinaudodama augančiais Rusijos rinkos pajėgumais, taip pat auga, o aktyviai vykdoma kainų reguliavimo ir lygiavos politika daugeliui žmonių patinka.
Tačiau tokia padėtis Baltarusijoje negalės tęstis neribotą laiką. Viena vertus, diktatoriškas režimas neišvengiamai pūva - nors, tiesą sakant, pasaulis žino pavyzdžių, kai autoritarinės ir net diktatoriškos šalys pasiekė neblogų ekonomikos augimo rezultatų. Užtat akivaizdu, kad voliuntaristinis centralizuotas ekonomikos valdymas turi savo galimybių ribas, juo labiau vis judresniame ir globalėjančiame pasaulyje. Kolapsas ir reformos neišvengiamos, o jų pasekmės bus tuo sunkesnės, kuo ilgiau tai bus atidėliojama. Vieną dieną už savo ilgosios sienos, nors tai ir ES siena, sulauksim nestabilumo, suirutės. Rinkos reformos greičiausiai suteiks šansą mūsų verslininkams, kita vertus, vėl padidės tamsių dalykėlių, kontrabandų rizika. Galbūt sulauksim ir ekonominių migrantų, tik dar sunku pasakyt, kaip juos vertinsim - atrodo, Lietuva tuo metu bus gerokai ištuštėjus.
Gerovės saulė Afrikoje nešviečia
Šių dienų pasaulyje demokratizacija yra populiarus šūkis, tačiau visuomet tai nelengvas išmėginimas. Vakarų primygtinai raginamos šia kryptimi mėgina judėti ir Afrikos šalys, nors iš daugiau nei 60 žemyno valstybių ir teritorijų gal tik dvi yra bent kiek demokratiškos. Apie Afrikos problemas šiomis dienomis turėjau progos diskutuoti su keliais politologais, tarp jų dviem tikrais afrikiečiais. Diskusijai svorio pridėjo tai, kad joje dalyvavo ir vienas švedų politologas, septyniolika metų gyvenęs Afrikoje, daugelio mokslinių straipsnių apie šią šalį autorius, dabar profesoriaujantis Floridos universitete.
Gal dėl to, kad su afrikiečiais turėjau galimybę bendrauti pirmą kartą, man paliko įspūdį jų stipri, pirmykštė dvasinė energija, jų nepaprastas, tarsi visą kūną užpildęs optimizmas, jų betarpiškumas ir natūralus, fantastiškas artistiškumas. Permečiau žvilgsniu visus susirinkusius tarsi žiūrėdamas iš šalies, ir man pasirodė, kad mes, europiečiai, esame kažkokie smulkmeniški ir banalūs.
Be abejo, galima sakyti, kad tai tik įspūdžiai, emocijos, stilistinės figūros, tad pereikime prie rimtesnių dalykų. Afrikos demokratizacija - problemiška. "Žinai, ką reiškia tepti kūdikį aliejais? - klausė manęs afrikietis. - Kai tepi kūdikį aliejais, ant pirštų aliejaus šiek tiek lieka, tiesa? Juk kitaip neįmanoma. Pas mus taip ir vadinama: "tepti kūdikį aliejais", reiškia - korupcija".
Korupcija yra totaliai apėmus visų Afrikos valstybių administraciją. Kad ir kokias pareigas tarnautojai užimtų, nuo pirmų valstybės asmenų iki žemiausio klerko, einant į valdžią vienintelis tikslas - praturtėti. Kad reikia su korupcija kovoti susizgrimbama tik tada, kai ateina laikas prašyti dar vienos finansinės injekcijos iš Pasaulio Banko. Tada keli valdininkai patupdomi už grotų. Bet kalėjimai ten savotiški. Nuo devynių ryto iki šešių vakaro prasikaltęs valdininkas tupi kalėjime, o vakarais išleidžiamas. Bausmės trukmė - maždaug du mėnesiai.
Daugelis duomenų ir tyrimų patvirtina, kad tai tikra tiesa. Tarptautinės finansinės institucijos pumpuoja į Afriką nemažus pinigus, tačiau jie iš esmės nepasiekia skurdžiausių gyventojų, ant pirštų lieka tiek daug aliejaus, kad kūdikį jau nėra kuo trinti. O skurdas Afrikoje baisus, mirtinas. Afrikos specifika, lyginant su Azijos šalimis - čia palyginus mažai socialinių grupių atskirties, susijusios su kastomis, religija ir pan. Šiuo požiūriu demokratizacija kliūčių neturi, tačiau lazda atsisuka kitu galu - afrikiečiai neturi socialinių prietarų, tačiau taip pat ir nejaučia jokių įsipareigojimų bendruomenei, šeimai. Yra daugybė kaimų, kuriuose gyvena vien moterys, nebesugebančios įdirbti žemės, ir vaikai, kurie miršta iš bado - o vyrai dingę be pėdsakų. Mano minimoje diskusijoje atsiskleidė ne vienas ydingas ratas, kurį nežinoma, kaip nutraukti. Afrikietis Abudžano profesorius kritikavo Pasaulio Banką, kad jis neskiria pinigų afrikiečių švietimui, tuo tarpu švedas profesorius atkreipė dėmesį, jog keturių klasių išsilavinimas kaimo gyventojui yra tarsi bilietas į miestą. Gavęs išsilavinimą jis tikrai išvyks, todėl švietimas tik didina skurdą kaime, o būtent skurdas kaimuose ir yra didžiausia problema. Tačiau vėlgi - ar įmanoma kurti pažangą ir demokratiją beraščių šalyje? Buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad korupcija tarpsta dėl neatitikimo tarp vakarietiškų, iš išorės įdiegtų administravimo sistemų ir afrikietiško gyvenimo būdo, tačiau čia sprendimo ieškoti būtų dar sunkiau. Taip pat prieštaravimas susijęs su ekonominio augimo ypatumais - ekonomikai augant turtinė nelygybė ir skurdas kurį laiką didėja, tad ar Pasaulio Bankas turėtų skatinti, ar slopinti tokį procesą? Tokia dinamika dabar yra Botsvanoje, vienoje iš dviejų demokratijos keliu pažengusių Afrikos šalių. Iš tikrųjų, Botsvanoje BVP vienam gyventojui tik trečdaliu mažesnis nei Lietuvoje, o tai Afrikos masteliais - didelis pasiekimas. Tiesa, šioje šalyje beveik 40 proc. gyventojų yra užsikrėtę ŽIV virusu. Tad tokia toji afrikietiška "laimė".
Linkėjimai kovo 11-ajai
Demokratizacijos išmėginimą vis dar patiria ir Lietuva. Šią savaitę minėsime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 15-metį. Ši simbolinė riba turėtų reikšti posūkį. Politikai iki šiol vedė valstybę, dažnai "užmiršdami" pasiklausti tautos nuomonės, tačiau vis turėjo šiokį tokį pasiteisinimą, mat resursai buvo išties riboti, o griežtos reformos buvo neišvengiamos siekiant tolimesnių gyvybiškai svarbių tikslų. Galima pripažinti, kad nuodugnios diskusijos, išlygos ir apsidraudimai kartais galėjo stabdyti mūsų tempą. Tačiau nuo šiol jokių nuolaidų negali būti, jokių dalybų už žmonių nugarų. Demokratija yra žmonių valdžia, ir jokių išlygų būti nebegali. Atrodo, kad tai supranta vis daugiau Lietuvos piliečių.
